Antrojo pasaulinio karo įtaka žmogaus teisių raidai

„Jūs galite apskaičiuoti fizinės žalos, kuri buvo padaryta miestams, mastą, tačiau kaip išmatuoti tai, kas nutiko žmonėms – to padaryti neįmanoma.“

–Eleonora Ruzvelt

Pasaulis traumuojančios Antrojo pasaulinio karo patirties akivaizdoje

Praėjus mažiau nei trims dešimtmečiams po Pirmojo pasaulinio karo, pareikalavusio daugiau nei 18 milijonų karių ir civilių aukų, Europa dar sykį save įstūmė į destruktyvaus konflikto gniaužtus. Antrasis pasaulinis karas, supriešinęs Vokietiją, Japoniją ir Italiją su Didžiąja Britanija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Sovietų Sąjungą, savo pražūtingumu pranoko iki tol Didžiuoju karu vadintą 1914 m. – 1918 m. konfliktą. Tokiu būdu jis tapo mirtiniausiu karu žmonijos istorijoje – apie 70 milijonų civilių ir kombatantų buvo nužudyti, milijonai prarado namus, buvo priversti tapti pabėgėliais.

Antrojo pasaulinio karo pabaigą lydėjo gąsdinantis suvokimas apie tai, kokia jėga buvo panaudota prieš taikius gyventojus. Civilių įtraukimas į karo veiksmus, naudojant absoliučiai neproporcingas ir nediskriminuojančias kariavimo priemones, sudrebino pasaulį savo žiaurumu, tačiau tai, kas tapo didžiausiu visų laikų nusikaltimu ir privertė pasaulio lyderius susiimti už galvų buvo Holokaustas – genocidinis milijonų žydų ir romų žudymas, taip pat homoseksualių žmonių bei kitų mažumų persekiojimas. Šios tautas traumuojančios karo patirties akivaizdoje didžiosios valstybės buvo priverstos dar sykį sėsti prie stalo ir ieškoti sprendimų, užkertančių kelią tokio masto nusikaltimų prieš žmoniją pasikartojimui.

Visuotinių žmogaus teisių idėjos link

Pirmasis žingsnis, paskatinęs revoliucingą visuotinių žmogaus teisių idėją, buvo po karo įsteigtas Niurnbergo teismas. Davidas Maksvelas Fyfas, Niurnbergo teisme dalyvavęs britų prokuroras, nurodė, jog teismas privalėjo įvykti, nes teisingumas yra viena iš „pagrindinių laisvės, laimės ir komforto sąlygų“, be kurio „nei vienas vyras ar moteris negalės įtvirtinti savo teisių“. Dvidešimt du vyrai buvo teisiami už nusikaltimus prieš žmoniją, genocidą ir rasinės grupės naikinimą. Kaltinimai dėl padarytų nusikaltimų žmonijai apėmė platesnė idėją – visi žmonės, nepaisant rasės ar religijos, turi turėti pagrindines teises, kad galėtų klestėti ir gyventi oriai. Paprastoji tiesa, suvokta šiuolaikinio žmogaus teisių judėjimo pradininkų, buvo ta, kad žmogaus teisių principais paremta visuomenė negali būti genocidinė.

Antrasis to meto žingsnis visuotinių žmogaus teisių idėjos link – 1948 m. įgyvendintas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimas. Vienas ryškiausių vaidmenų šio dokumento rengime atiteko to meto buvusiai JAV pirmajai poniai Eleonorai Ruzvelt. Dar 1945 m. pabaigoje, Jungtinių Amerikos Valstijų delegacijai jungiantis prie Jungtinių Tautų Organizacijos, Eleonora apibūdino, kokią atsakomybę ji, kartu su šia delegacija, neša ant savo pečių: „Atėjo laikas, kuomet turime pripažinti, kad visapusiškas atsidavimas savo žemei negali apakinti visų žemių ir visų žmonių labui. Galiausiai, mes esame „vienas pasaulis“, ir tai, kas žeidžia bet kurį iš mūsų, sužaloja mus visus. Tik tai suvokę mes pagaliau galėsime sukurti ilgalaikę taiką.“

Įvardinti kiekvieno Žemėje gyvenančio žmogaus teises pasirodė esanti beveik neįmanoma užduotis. Ją spręsti ėmėsi Azijos, Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Artimųjų Rytų atstovai, kurie susidūrė ne tik su kultūriniais, bet ir politiniais iššūkiais – Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir JAV dar labiau paaštrino nesutarimus dėl asmeninių laisvių ir valdžios atsakomybių. Visgi, po beveik trejus metus trukusių derybų, kurios tam tikrais atvejais eskalavosi net į rimtesnius konfliktus, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo priimta. Šiame tarptautiniame dokumente buvo įtvirtinta 30 „straipsnių“, kurie leistų užtikrinti „žmogaus vertę ir orumą“. Taip pat pripažįstant, kad nusikaltimai buvo vykdomi ne tik Trečiojo Reicho, bet ir prie jo noriai prisidėjusių gyventojų, buvo numatyta, jog atsakomybė už žmogaus teisių skatinimą tenka „kiekvienam individui ir kiekvienam visuomenės organui.“ Taigi, šis dokumentas, nors ir nebuvo įpareigojantis, tapo itin reikšmingu pagrindu rastis tolimesnėms deklaracijoms, konvencijoms, sutartims ir chartijoms, kurios yra susijusios su žmogaus teisių įgyvendinimu pasaulyje.

Trečiasis pokario žingsnis, šiandien turintis bene didžiausią įtaką lyginant su pirmaisiais dviem įtvirtinimais, yra Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis Teismas buvo įsteigtas su tikslu užtikrinti 1953 m. įsigaliojusią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kuri pasibaigus destruktyviajam pasauliniam karui turėjo užtikrinti žmogaus teises ir politines laisves Europos ribose. Ši Konvencija patobulino anksčiau priimtą Deklaraciją, įpareigodama prisijungusias valstybes jos laikytis. Tai reiškė, kad jeigu visas pasaulis dar nebuvo iki galo subrendęs tokiai idėjai – Europa jau buvo. Pjeras-Henris Teitgenas, vienas Europos Teismo įkūrėjų, yra pasakęs, kad „Demokratijos netampa nacistinėmis valstybėmis per vieną dieną. Blogis gudriai progresuoja, o laisvės viena po kitos tampa užslopintomis.“ Dėl šios priežasties Europos Žmogaus Teisių Teismas, šiandien įpareigojantis valstybes su jose gyvenančiais 800 milijonų europiečių, tapo vienu svarbiausių pokario įrankių, padedančių užkirsti kelią tokio „blogio“ atsiradimui ir progresavimui.

Istorinė patirtis parodė, jog tam, kad žmogaus buvimo trapumas būtų dar sykį permąstytas, pasaulis turėjo atsidurti ant susinaikinimo ribos, ir nors atmintis apie to meto traumuojančią patirtį nėra išnykusi, šiandien kai kurie pasaulio įvykiai kelia klausimą, ar tikrai yra pakankamai pasistūmėta žmogaus teisių apsaugos link?

Šaltiniai:

1. How the Holocaust impacted human rights
2. Introduction to the Universal Declaration of Human Rights
3. The World War II Era and Human Rights Education
4. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija