Apie Iraną ir jo moteris. II-asis serijos ,,Moterų teisės Vidurio Rytuose“ straipsnis

Iliustracija Ruta Krau

Kaip gyvena moterys Irane? Koks jų santykis su hidžabu? Kokią dalį studijuojančiųjų Irano universitetuose sudaro moterys? O kaip moterims sekasi įsitvirtinti darbo rinkoje? Atsakymus į šiuos klausimus surasite jau netrukus.

Su moterų padėtimi Irane supažindina ir savo įžvalgomis apie Iraną dalinasi Vilniaus universtiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto doktorantė, iranistė Dalia Sabaliauskienė.

–  Kokie stereotipai vyrauja apie Iraną, kai kalbama apie moterų padėtį, jų traktavimą visuomenėje, lyčių lygybę?

Stereotipai dažniausiai sukuriami dėl žinių stokos apie tam tikrus reiškinius, objektus, tad aptarinėti juos bei dar labiau skleisti kaip klaidingą informaciją nėra tikslinga. Galbūt verta paminėti tik tai, kad vizualūs kultūriniai reiškiniai pirmiausiai paliečia žmones, o lietuvių visuomenės atveju Irano kontekste dažnai neigiamai vertinamos čadros – juodi musulmonių moterų apdarai, dengiantys visą kūną. Ši aprangos detalė būdinga daugumai musulmoniškų kraštų, t.y. sutinkama ne tik Irane ir dažnai klaidingai tampa moterų priespaudos visuomenėje ženklu.

– Ar ir kaip skiriasi moterų gyvenimas didžiuosiuose miestuose ir atokesnėse Irano vietovėse?

Kaip ir nemažoje dalyje kultūrų tarp kaimiškose vietovėse ir miestuose gyvenančių žmonių yra  skirtumų. Irano atveju kaimiškose vietovėse yra ryškesnė lyčių segregacija. Dažnai moterys dirba ,,moteriškus” darbus, o vyrai – ,,vyriškus“. Klajoklių gentyse moterys ir vyrai taip pat atlieka tik jiems skirtus vaidmenis. Moterys dažnai vilki tradiciniais drabužiais, kurie skirtinguose Irano regionuose vis kitokie. Tuo tarpu didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, sostinėje Teherane, moterys turi daugiau galimybių bei gyvena modernesnį gyvenimą, lyginant su atokesnių vietovių moterimis. Reikia pabrėžti, kad moterys yra išsilavinusios, skirtingų šaltinių duomenimis jos sudaro 60 proc. universitete studijuojančiųjų ir šis procentas nuolat auga. Dalis moterų užima svarbias pareigas įvairiose institucijose, net ir parlamente. Nemažai jų žino savo teises ir nėra linkusios nusileisti. Ne kartą teko matyti moterį, viešoje vietoje iškėlusią sceną vyrui, kad ir nepažįstamam, kuris gatvėje ar kelyje ją kaip nors įžeidė ar suerzino. Tokiais atvejais visuomenė dažnai stoja į moterų pusę.

– Ar Irane vyraujanti griežta tvarka suteikia moterims daugiau saugumo ar, priešingai, užkerta kelią galimybėms?

 Tvarka, kokia ji bebūtų, visuomet įteisina tam tikras normas, kurios nustato elgesį visuomenėje. Individas turi teisę veikti tol, kol jo veika nesusikerta su kito individo teisėmis. Šioje vietoje visuomet kyla kolizijos ir ne tik Irano visuomenėje.  Kaip pavyzdį galime panagrinėti kasdienį viešą moterų gyvenimą didžiuosiuose miestuose. Moterys  viešoje vietoje be jokių problemų atvirai žindo kūdikį krūtimi ir toks jos veiksmas Irano visuomenėje nėra sutinkamas neigiamai, kaip kartais nutinka Vakarų kultūrose. Nors atrodytų, jog taisyklės, reguliuojančios moterų aprangą viešose vietose, Irane yra ganėtinai griežtos, tačiau tai nedraudžia joms maitinti kūdikį apnuoginus krūtį gatvėje. Taip pabrėžiamas ir gerbiamas jos, kaip motinos, statusas visuomenėje. Kitas aiškiai matomas pavyzdys yra viešasis transportas, toks, kaip autobusai ar metro, kuriuose yra atskiri vagonai, vietos moterims. Įdomu tai, kad metro ant kitų vagonų nerašoma, kad jie skirti vyrams, tad jais moterys irgi važinėja, tačiau pirmasis ir paskutinysis vagonai yra išimtinai skirti moterims. Tai galima vertinti ir kaip privilegiją, juolab, jog moterys turi teisę rinktis, kur jos nori sėstis. Žinoma, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ribojimai visuomenėje suteikia moterims vien privalumus, kultūriniai dalykai bei tradicijos dažnai neigiamai veikia moterų teises, pavyzdžiui, iš visų universitetus baigiančių moterų vis dėlto tik apie 25 proc. įsidarbina, moterys negali viešai šokti ar būti muzikinių grupių solistėmis.

– Koks moterų santykis su hidžabu? Ar hidžabas matomas kaip priespaudos simbolis, ar  kaip identiteto dalis?

Labai įdomus klausimas. Ar mūsų močiutės, gyvenančios kaimiškose vietovėse ir dažnai įpratusios galvas dengti skarelėmis, mato tai, kaip priespaudos visuomenėje ženklą? Tikriausiai ne. O jei tokią tradiciją būtų bandoma ,,primesti” mūsų jaunimui? Tikriausiai tai jau sukeltų pasipriešinimą. Panašiai yra ir Irane, ypač didžiuosiuose jo miestuose. Galvos dengimas yra kultūrinis-religinis reiškinys ir jo vertinimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, viena kurių yra imperatyvas. Kai individas neturi galimybės rinktis ir kažkas jam primetama prievarta, tai dažniausiai iššaukia pasipriešinimo reakciją.  Panašiai nutiko su Irano jaunimu, kuris nori turėti teisę rinktis. Nemažai sutiktų jaunų teheraniečių, į kuriuos koncentruojasi mano atliekami tyrimai, išreiškė norą, kad Iranas sektų Turkijos pavyzdžiu. Tokiu atveju hidžabas taptų pasirinkimo klausimu. Tuo tarpu religingų šeimų atstovai laikosi kategoriškesnės nuomonės bei mato čadras (o kartu ir hidžabą) kaip neatsiejamą identiteto dalį. Reikia suvokti tai, kad, kaip ir dauguma visuomenių, Irano visuomenė nėra homogeniška, todėl vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra.   

– Kalbant apie šeiminius santykius, ar šeimos nariai palaiko moterų siekį įsidarbinti, ar  motyvuoja jas siekti karjeros?

Tai labai priklauso nuo šeimos pažiūrų ir čia svarbi ne tik vyro nuomonė, bet ir išplėstinės šeimos pozicija. Kaip jau minėjau anksčiau, nors ir didesnę dalį studijuojančiųjų universitetuose sudaro moterys, tik maža jų dalis dirba. Tai signalizuoja apie įtemptą padėtį darbo rinkoje. Moterys dažnai susiduria su diskriminacija ir nevienodomis darbo sąlygomis, o galiojantys įstatymai nėra palankūs motinystės klausimais.

– Ar Irane yra reikšmingų judėjimų už moterų teises?

Moterų judėjimų visuomet yra, nors šalies valdžia  stengiasi juos atkakliai ignoruoti. Iranietės nėra linkusios įsijausti į aukų vaidmenį, jos reiškia savo nuomonę, protestuoja, ypač didmiesčių gyventojos. Net ir 1979 m. revoliucijoje reikšmingą vaidmenį vaidino būtent moterys. Šiomis dienomis vis aktyviau protestuojama prieš priverstinį hidžabo dėvėjimą viešose vietose. Moterys nusiima galvos apdangalus viešose vietose, nors už tai jos yra suimamos. Paskutinį kartą iš Irano grįžau prieš pat prasidedant Covid-19 pandemijai. Jau tuomet Teherano gatvėse sutikau moterų, kurios vaikščiojo gatvėmis be hidžabo, nors prieš ketverius metus to neteko matyti. Tuo metu iš visuomenės  neigiamos reakcijos neteko pastebėti, tačiau internete apstu vaizdo įrašų, kur moterys už tokį elgesį yra ,,paauklėjamos” mulų, o prasidėjus kivirčui visuomenė stoja į tokių moterų pusę. Viena žinomiausių aktyvisčių prieš hidžabą yra Saba Kord Afshari (21 m.), kuri 2019 m. už hidžabo nedėvėjimą buvo nuteista 15 metų ir už protestus prieš valdžią dar 9 metams kalėjimo. Facebook’e yra sukurtas daugiau nei milijoną sekėjų turintis puslapis, skirtas kovai už moterų laisvę Irane My stealthy freedom (pers. ازادی یواشکی زنان در ایران).

– Dėkoju už atsakymus!

Rekomendacijos

Jasmin Darznik „Įkalintos paukštės giesmė“, iš anglų k. vertė Nomeda Berkuvienė. – Vilnius: Balto, 2019.

,,1978 m. mano šeima išvyko iš Irano su dviem odiniais kaštoninės spalvos lagaminais. Kurį laiką Teherane buvo neramumų, tačiau tais metais jie staiga paaštrėjo. Nebuvome tikri, kiek tai tęsis, tačiau atrodė, kad reikia palikti šalį. Nebuvo daug laiko susikrauti daiktus, o tuo labiau – planuoti. Kitais metais Irane įvyko revoliucija. Du kaštoninės spalvos lagaminai buvo išpakuoti ir padėti į šalį. Mes su šeima niekada negrįžome į Iraną, tačiau kai kurie daiktai išgyveno mūsų išvykimą. Tarp nedaugelio brangių daiktų, kuriuos mano motinai pavyko atsivežti į Ameriką, buvo ir plona Forugh Farrokhzad eilėraščių knyga.” – prisiminimais dalinasi knygos autorė Jasmin Darznik.

Šis romanas yra apie Forugh Farrokhzad – XX a. Irano poetę, režisierę. Jos kūryba pasižymi drąsa atskleidžiant moterišką pasaulėjautą iki tol iranietiškoje poezijoje laikytą tabu.

J. Darznik teigimu, F. Farrokhzad paskatino Irano moteris būti įžūlias, pašėlusias, geidulingas ir entuziastingas. Ji suskaldė moterų kūrybą varžiusį tradicinį padorumo kiautą ir atvirai it veidrodyje atspindėjo moterų viltis bei skausmus. Taip pat F. Farrokhzad tapo vienu iš stipriausių balsų, kalbančių apie socialinį teisingumą, feminizmą bei žmogaus teises, XX a. vidurio Irane. Ir nors už riziką poetė brangiai sumokėjo, bet šios rizikos vedina ji tapo tuo, kuo tapo – menininke.