Nuostatai, numatantys lyties testavimą, stiprina neigiamus stereotipus ir stigmą, kad moterys patenkančios į „tikslinę kategoriją“ nėra moterys – arba jas reikia „sutaisyti“ taikant joms mediciniškai nebūtiną gydymą, kuris gali daryti neigiamą poveikį sveikatai, arba jos turi konkuruoti su vyrais, arba varžytis „bet kurioje tinkamoje interlyčių ar panašioje klasifikacijoje“ – o tai skatina kvestionuoti jų savęs suvokimą. [1]
Nors dvidešimto amžiaus trečiasis dešimtmetis pasižymėjo aktyvesniu moterų įsitraukimu į sporto varžybas, tikruoju proveržiu galima laikyti laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, kuomet reikšminga dalis moterų tapo elito sporto renginių dalyvėmis. Šiuo laikotarpiu išaugęs sporto šakų, kuriose gali dalyvauti moterys, skaičius paskatino profesionalių sportininkių bumą, leidusį išryškėti moterų sportiniams pasiekimams. Visgi, išskirtinių pasirodymų žymės septintajame dešimtmetyje pažadino gandus, kvestionuojančius kai kurių atlečių lytį. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta įsteigti lyties patikrinimo testavimą, kuriuo buvo siekiama užkirsti kelią užsimaskavusių vyrų dalyvavimui moterų varžybose, ir tokiu būdu užtikrinti sąžiningą konkurenciją.
Nuogišių paradas
Ankstyvieji mėginimai įsteigti lyties testavimą grąžina mus aštuoniasdešimt metų atgal, kuomet šie testai reiškė neformalius, ad hoc patikrinimus. Visgi, praėjus dviem dešimtmečiams – dvidešimto amžiaus septintajame dešimtmetyje – tokie tarptautiniai sporto organai kaip Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF, dabar angl. World Athletics, WA) ir Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) pradėjo privalomus bei sisteminius moterų atlečių testavimus. Šie ankstyvieji testai apėmė būtiną genitalinį, ginekologinį įvertinimą, kuris buvo vadinamas „nuogišių paradu“, taip pat antrinių lytinių požymių, tokių kaip plaukuotumo, vertinimą. Dar tame pačiame dešimtmetyje toks testavimo būdas buvo pripažintas „traumuojančiu ir žeminančiu“, todėl buvo uždraustas ir pakeistas nauju – chromosomų tyrimu. Visgi, ir šiam metodui nepavyko apginti savo patikimumo: išimtinis kliovimasis tik viena lyties charakteristika buvo pripažintas „ne iki galo įtikinančiu“. Dėl šios priežasties, reikšmingų skandalų ir nepasitenkinimų lydimi, IAAF atstovai 1992 m. nusprendė nutraukti sisteminius lyties nustatymo tyrimus, bet primygtinai rekomendavo nacionalinėms federacijoms vykdyti „sveikatos patikrinimus“ prieš tarptautines varžybas. Po kelerių metų, paskatintas sveikatos organizacijų ir IOC Atletų komisijos spaudimo, IOC taip pat sustabdė sisteminį testavimą, tačiau įtvirtino tokius pačius kaip IAAF reguliavimus, kurie užtikrino galimybę įtarimų pagrindu tirti bet kurią atletę.
Testosterono lygio matavimo ir žmogaus teisių įgyvendinimo nesuderinamumas
Šiandien profesionaliose moterų varžybose taikomas lyties testavimas įprastai reiškia testosterono lygio matavimą. Šis metodas iš esmės reikalauja kruopščiai ieškoti suvokiamo „vyriškumo“ ženklų, kuriuos būtų galima susieti su normos neatitinkančiu testosterono kiekiu. Tokia politika, kuri lyg ir yra nukreipta į siekį užtikrinti sąžiningumą ir lygybę elito varžybų metu, kuria paradoksą – „lygybė diskriminavimo ir nelygybės pagrindu“. Tai reiškia – išimtinai moterims atletėms taikomas lyties testavimas sukuria prieštaravimą moterų teisei į lygybę ir nediskriminavimą.
Tuo tarpu kita šio reguliavimo keliama problema – moters privatumo ir orumo pažeidimas. Procesas, kurio metu yra vertinamos atlečių specifinės lyties charakteristikos, įskaitant testosterono lygį, yra laikomas subjektyviu ir žeminančiu. Pavyzdžiui, moters klitorio dydžio arba gaktos plaukų struktūros vertinimas, ieškant virilizacijos požymių dėl padidėjusios testosterono koncentracijos, ne tik sukuria žeminančios kontrolės jausmą, bet ir remiasi į savavališkai nustatytus vertinimo kriterijus, kurie yra grindžiami lyčių stereotipais. Šiuo atveju galima kalbėti ir apie privatumo pažeidimą – nors yra konstatuojama, jog yra išsaugomas testavimo „taikiniais“ tapusių atlečių konfidencialumas, reguliavimuose yra numatoma galimybė moterims su dideliu testosterono kiekiu varžytis vyrų kategorijoje arba neegzistuojančioje „interlyčių kategorijoje“. Tai iš esmės pažeidžia deklaruojamą konfidencialumą, nes konfidencialios informacijos pagrindu atletės yra kategorizuojamos viešai.
Dar vienas svarbus momentas – asmens teisė į sveikatą, darbą, taip pat laisvė pasirinkti profesiją. Aukščiausio lygio sporto varžybose įtvirtinti moterų lyties testavimai verčia atletes rinktis tarp jų karjeros ir esminių teisių, o tai gali „pastumėti“ į joms nebūtinas medicinines intervencijas. Dažnu atveju lyties testavimo metu nustačius didesnį testosterono lygį nei tas, kuris yra būdingas „moteriškumui“, yra siūlomos testosterono kiekio mažinimo procedūros. Nors siūlymo idėja turėtų apimti tai, ką mes suvokiame kaip „laisvą pasirinkimą“, šiuo atveju tai tampa vienintele galimybe tęsti sportinę karjerą. Tokios medicininės intervencijos susilaukia kritikos kirčio ir todėl, kad šios procedūros taip pat yra nukreipiamos į sveikatos problemų neturinčias atletes. Taigi, užuot vertinus galimus rimtus ilgalaikius testosterono sumažinimo padarinius kaip „šalutinį poveikį“, WA toliau siūlo medikamentus, nes šie „leidžia užtikrinti, jog atletė yra „teisingos“ lyties“. Paradoksalu, bet netgi tais atvejais, kai nėra iki galo įrodyta, jog „moteriškumo“ neatitinkantis testosterono kiekis suteikia tokį pranašumą, kuris užkerta kelią sąžiningai varžytis moterų kategorijoje, sportininkių atsisakymas modifikuoti savo kūnus yra pasitinkamas kaip sprendimas kylantis iš „priežasčių susijusių su jų lytimi“, o ne iš nenoro drumsti savo kūno vientisumą.
Tokijo olimpinės žaidynės – atsivėręs langas pokyčiams?
Praeitų metų pabaigoje tarptautinė nevyriausybinė organizacija Human Rights Watch (HRW) pateikė 120 puslapių ataskaitą, kurioje yra apžvelgiama beveik šimtmetį trunkanti moterų atlečių lyties testavimo istorija, paviešinamos detalės apie tai, kaip tokie tyrimai vyksta dabar, ir aptariama tokios politikos keliama grėsmė žmogaus teisėms. Šio dokumento tikslas – suteikti reikšmingą pagrindą nutraukti moterų elito sporte taikomus lyties nustatymo testus.
Šia HRW ataskaita buvo atgaivinta diskusija dėl būtinybės nutraukti vykdomus lyties testavimus, o žvilgsnis pirmiausia buvo mestas į Tokijo olimpinių žaidynių pusę. Prieš atidedant 2020 m. Tokijo olimpiadą, Tarptautinis olimpinis komitetas – aukščiausia tarptautinė sporto institucija – pareiškė planuojanti „toliau reflektuoti naujas sportininkų įtraukimo gaires, atsižvelgiant į lyties charakteristikas ir lytinį identitetą“. Tokijo žaidynių nukėlimas į 2021 m. „atveria langą“ patobulinti gaires, kurios realiai atitiktų tarptautiniu lygmeniu pripažintus žmogaus teisių standartus ir medicinos etiką. Klausimas lieka vienas: ar šiuo „langu“ bus pasinaudota, ar visgi jis ir vėl bus užvertas?
Straipsnis parengtas remiantis Human Rights Watch ataskaita „They‘re Chasing Us Away from Sport“ – joje galima rasti 13 moterų atlečių iš Afrikos ir Azijos šalių istorijas, taip pat advokatų, gydytojų, akademikų bei medicinos etikos specialistų pareiškimus ir nuomones.
Šaltiniai:
- Letter_IAAF_Sept2018
- Rights Group Demands End to Sex Testing of Female Track Athletes
- The History and Current Policies on Sex Testing in Elite Athletes
- They‘re Chasing Us Away from Sport
Gabija Drūteikaitė
Lyčių lygybė ir tarptautinė humanitarinė teisė