LGBT+ bendruomenė Irane: baudžiami, atstumti, stigmatizuojami

Viešėdamas Niujorko Kolumbijos universitete tuometinis Irano prezidentas Mahmoud Ahmadinejad pareiškė: „Irane, kitaip negu jūsų šalyje, nėra homoseksualų“. Irano lyderiai apibūdina homoseksualumą kaip moralinį nuosmukį arba šiuolaikinį vakarietišką barbarizmą.

Šiais laikais įtakingi musulmonų dvasininkai ir politikai visame Irane ir kai kuriose Vidurio Rytų šalyse kursto anti-LGBT+ nuotaikas, kad užsitikrintų palaikymą tarpe konservatyvių piliečių, kurie šią keistą tapatybę laiko netinkama bei žalinga Vakarų įtaka.

Teigiama, kad homoseksualumas pažeidžia islamiškus įstatymus Irane ir jau keliems tūkstančiams žmonių po 1979 m. šalyje vykusios Islamo revoliucijos buvo įvykdyta mirties bausmė už homoseksualumą.

Bausmės ir pastangos išgydyti homoseksualumą

Irane už santykiavimą su tos pačios lyties asmeniu yra baudžiama nuplakimu arba mirties bausme. Pavyzdžiui, dviejų moterų lytinis aktas užtraukia 100 kirčių bausmę ir už ketvirtą pažeidimą baudžiama mirtimi. Daugeliui lesbiečių Irane jų šeimos nariai liepia ieškoti psichologinės ir medicininės pagalbos, kad išgydytų savo problemą. Iranietė Elham pasakojo, kad, kai ji stengėsi susidoroti su savo seksualine orientacija, ji tapo tokia prislėgta, todėl jos šeima nusprendė paguldyti merginą į psichiatrijos ligoninę, kur ji patyrė priekabiavimą ir įžeidinėjimą: „buvo taip sunku. Didžiąją laiko dalį miegojau, nes turėjau gerti didelį kiekį medikamentų. Gydytojai bandė išgydyti mano homoseksualumą vaistais. Jie atvedė mergaičių ir moterų prie mano lovos ir klausė, kuri man labiau patinka. Buvau taip stipriai gydoma, kad vos supratau, kas vyksta. Aš tiesiog norėjau jiems atsakyti bet ką, kad jie tiesiog paliktų mane ramybėje“.

Šalyje vyrauja įsitikinimas, kad transseksualumas bei homoseksualumas yra asmenybės sutrikimas ar tik laikina būklė, kurią galima išgydyti vaistais, elektros šoku arba taikant islamo dvasinę ir religinę terapiją. O ir Irano įstatymai homoseksualius vyrus ir translytes moteris priskiria psichiniams ligoniams, todėl pašalina juos iš privalomos karinės tarnybos.

Irane gėjai susiduria su griežtesnėmis nei lesbietės bausmėmis. Režimas suteikia gėjams du pasirinkimus – būti areštuotiems kaip homoseksualams ir būti nubaustiems mirties bausme arba pakeisti savo kūną bei lytį. Žmogaus teisių aktyvistai mano, kad Irano politika siekia išvalyti šalį nuo homoseksualų – „jie [šalies politikai] leidžia atlikti lyties keitimo operacijas  vietoj egzekucijų vykdymo, nes žino, kad pasaulis juos stebi. Manome, kad tai yra būdas kovoti su homoseksualių žmonių egzistavimu, nes lyties keitimas matomas kaip vienintelis problemos sprendimo būdas“.

Ajatolos Khomeinio fatva

Nors Irano įstatymai homoseksualumą laiko liga, už kurią baudžiama laisvės atėmimu, nuplakimu ir mirtimi, visgi XX amžiaus  9-ajame dešimtmetyje buvo legalizuotos lyties keitimo operacijos, kad translyčiai asmenys galėtų užmegzti heteroseksualius santykius. Leidimas pasikeisti lytį yra susijęs su Maryam Khatoon Molkaros iniciatyva. Nepaisant to, kad Molkara gimė vyru, ji nuo mažens žinojo, kad turi būti moterimi. Maryam suvokė, kad jos gyvenimas priklauso nuo lyties keitimo operacijos, kuri leistų realizuoti jos tikrąją moterišką tapatybę.  Molkarai prireikė net dviejų metų, kol pagaliau susitiko su ajatola Khomeiniu ir įtikino jį išleisti garsųjį religinį dekretą (fatvą) dėl lyties keitimo operacijų leistinumo islame. Operacijų tema tuometiniame Irane buvo aktuali tik interseksualiems žmonėms, kurie turėjo tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties organų.

Išleisdamas fatvą ajatola teigė, kad religinis sprendimo pagrindimas yra „sielos prioritetas prieš kūną“. Khomeinio dekretas sukėlė perversmą tradiciniame supratime apie seksualumą ir lytį šiitų islame bei Irane.

Fatvos dėka, leidžiančios priimti translyčius žmones į visuomenę, buvo galima atlikti lyties keitimo operacijas, ir iraniečiai galėjo imti paskolas šiai operacijai. Iš tikrųjų, išskyrus Tailandą, Iranas atlieka daugiau lyties keitimo operacijų nei bet kuri kita pasaulio šalis. Vis dėlto kai kuriems LGBT+ bendruomenės nariams tai yra dviašmenis durklas – operacijos tapo prieštaringu sprendimu homoseksualiems vyrams, bandantiems derinti savo tikėjimą su savo seksualumu, o šalies valdžia atsisako pripažinti translyčius žmones, kurie nenori darytis operacijos.

Šeimos atstūmimas ir gyvenimas be apsaugos

Po lyties keitimo operacijos šalies valdžia nebeteikia jokios socialinės ir psichologinės paramos naują gyvenimo etapą pradėjusiam  asmeniui. Dažnai transseksualus atstumia jų šeimos. Be to, jie patiria diskriminaciją darbo rinkoje. Neturėdami šeimyninės ir socialinės paramos, daugelis pardavinėja savo kūną ir patiria fizinį bei seksualinį smurtą. Už tokius išpuolius nėra baudžiama; Irane nėra priimti įstatymai prieš neapykantos nusikaltimus, vykdomus prieš transseksualius asmenis.

Be to, operacijų kokybė valstybinėse ligoninėse nėra aukšta, todėl operacijos gali neatitikti pacientų lūkesčių ar sukelti rimtų komplikacijų. Jei operacija nepavyksta, niekam negalima pasiskųsti.

LGBT+ asmenys taip pat patiria didelę prievartą namų aplinkoje. Tačiau jiems nėra suteikta teisinė apsauga nuo smurtaujančių šeimos narių. Irano įstatymai suteikia tėvams didelę diskreciją drausminant vaikus. Be to, padavus skundą dėl smurtaujančių tėvų, brolių ar seserų, gali kilti pavojus LGBT+ asmenims, todėl mažai tikėtina, kad apie tokią prievartą bus pranešta. Šeimos stengiasi transseksualius giminaičius nutildyti arba trokšta, kad geriau jų artimasis susirgtų vėžiu ar mirtų negu būtų homoseksualus. Taigi po lyties keitimo operacijos transseksualūs asmenys turi atversti naują istorijos puslapį ir toliau gyventi be palaikymo priešiškoje visuomenėje.

Šaltiniai:

  1. Human Rights Report. Being Transgender in Iran, 2016.
  2. Iran’s War on LGBT Citizens, 2020.
  3. Where are the most difficult places in the world to be gay or transgender?
  4. Sexual ‘cleansing’ Iran is forcing thousands of gay people to have gender reassignment surgery against their will or face execution
  5. Despite Fatwa, Transgender People in Iran Face Harassment
Milda Janeikaitė

Tarptautinė politika, žmogaus teisės Vidurio Rytuose

Komentarų: 1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *