Dalyvavimas sporte, kartu su galimybe fiziškai ir psichologiškai tobulėti bei augti, turi vaikams suteikti ir džiaugsmo. Visgi, Japonijoje, smurtas ir prievarta per dažnai tampa sportuojančių vaikų patirties dalimi. Todėl daugeliui vaikų sportas tampa skausmo, baimės ir kančios priežastimi.
–Human Rights Watch
Liepos 23 dieną prasidėjusios Tokijo olimpinės žaidynės pasitinka pasaulį skambiu šūkiu apie „vienybės įvairovėje“ ir „palikimo perdavimo ateičiai“ šventimą. Besidžiaugiant šia žmogaus teisių puoselėjimo svarbą pabrėžiančia žinute, dėmesį patraukia atsirandantis prieštaravimas, kylantis iš pačios Japonijos susidūrimo su itin rimtomis žmogaus teisių problemomis. Tokios problemos apima LGBT teisių apribojimus, moterų teisių pažeidimus bei smurtą prieš vaikus, naudojamą kaip treniravimo metodiką. Šiame straipsnyje yra aptariama pastaroji praktika, kuri yra vadinama taibatsu.
Taibatsu atsiradimas ir įsišaknijimas Japonijos švietimo sistemoje
Japonijoje terminas taibatsu apibūdina fizinės bausmės naudojimą, skirtą drausminimui arba baudimui. Nors tokia praktika Japonijoje buvo taikoma šimtmečiais, įprastai suaugusių vyrų, kurie siekdavo „tinkamai“ socializuoti augančius berniukus, pats taibatsu pavadinimas buvo suteiktas tik Meidži laikotarpiu (1868 – 1912 m.), kuomet Japonijos švietimo ministras ją uždraudė norėdamas nupiešti civilizuotos tautos portretą. Visgi, šis draudimas paliko erdvės interpretacijai – mokytojams buvo patikėta „teisė drausminti“, bet ne „teisė naudoti taibatsu“. Tokiu būdu buvo palikta tam tikra laisvė naudoti atitinkamas disciplinavimo priemones, nusprendus, jog šios yra reikalingos.
Dvidešimtame amžiuje taibatsu taikymas iš esmės atsirėmė į tai, kokioje to meto padėtyje buvo atsiradusi pati valstybė. Pavyzdžiui, ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, Japonijai tampant vis aršesne militaristine valstybe, taibatsu buvo naudojama siekiant socializuoti ir disciplinuoti karius – jauni mokiniai anksčiau ar vėliau turėjo tapti kovotojais, todėl taibatsu tapo ir mokyklose taikomo auklėjimo pagrindu. Pasibaigus karui oficiali švietimo politika atmetė tokią praktiką, tačiau dauguma mokytojų, atsakingų už vaikų sportinį pasirengimą, buvo patys sugrįžę iš karo, todėl fizinės bausmės naudojimą vis tiek matė kaip būtiną.
Šeštajame dešimtmetyje prasidėjęs intensyvus Japonijos ekonomikos augimas ir vėl sugrąžino taibatsu svarbą – atsiradęs inteligentiškų ir paklusnių darbuotojų poreikis buvo pasitiktas griežto disciplinavimo mokyklose reikalingumu. Visgi, poros dešimtmečių bėgyje valstybės ekonomikai prarandant pagreitį, buvo vėl pradėta kvestionuoti japonų naudojamas švietimo praktikas. Kartu išaugę jaunimo padaromų nusikaltimų rodikliai skatino supratimą, jog taibatsu yra Japonijos problema, kurią reikia „spręsti“. Tuo tarpu vis dažniau atsirandantys kraštutiniai fizinės prievartos taikymo incidentai pradėjo drebinti viešąją erdvę, kas lėmė nuolatinio Švietimo ministerijos dėmesio taibatsu praktikos naudojimui atsiradimą.
Taibatsu vaikų sporte: olimpinių žaidynių spaudimas Japonijai
2020 metų Tokijo olimpinės žaidynės tapo reikšmingu pagrindu tarptautinei nevyriausybinei organizacijai Human Rights Watch (HRW) vėl garsiai prabilti apie Japonijoje egzistuojančią taibatsu problemą. Atsižvelgiant į esamą kontekstą, didžiausias dėmesys skirtas fizinių bausmių taikymui vaikams ir jaunimui sporte. Sporto srityje taibatsu kaip treniravimo metodika turi taip pat ilgą praktikavimo tradiciją, kuri atsiremia į suvokimą, jog tai yra būtina priemonė ugdant meistriškumą ir sportinį charakterį. Ši pavojinga tradicija itin apsunkina fizinio smurto išnaikinimą sporte, todėl, kad vis dar yra trenerių, tėvų ir net žaidėjų, tikinčių fizinės bausmės verte sporte.
2020 metų liepos mėnesį HRW pateikė ataskaitą „I was hit so many times I can‘t count” apie Japonijoje naudojamą fizinį smurtą prieš jaunuosius atletus. Human rights watch paėmė interviu iš daugiau nei 50 dabartinių ir buvusių vaikų sportininkų. Šie nurodė, jog treniruočių metu jie būdavo mušami, spardomi, dusinami, plakami švilpukais ar raketėmis ir netgi seksualiai išnaudojami. Tokios vaikų patirtys tam tikrais atvejais privedė prie tragiškų incidentų – 2012 metais septyniolikmetis vidurinės mokyklos Osakoje krepšinio žaidėjas atėmė sau gyvybę dėl patirtos pakartotinės trenerio fizinės prievartos.
Visa tai lėmė, kad Japonijos vyriausybė bei svarbiausios sporto organizacijos, siekdamos Tokijuje surengti olimpinės žaidynes, ėmėsi reikšmingų reformų. Svarbiausios jų buvo 2013 metų Deklaracija dėl smurto sporte panaikinimo (angl. Declaration on the Elimination of Violence in Sport) – raštiškas pranešimas, raginantis sporto organizacijas stebėti atletų užgauliojimus ir įtvirtinti sistemą, leidžiančią aukoms pranešti apie patiriamą smurtą – ir 2019 metais nustatytos vadovavimo gairės nacionalinėms sporto federacijoms ir kitoms sporto organizacijoms. Visgi, nei viena iš šių reformų nėra tiesiogiai nukreipta į prievartos prieš vaikus atletus draudimą ir nei viena iš jų nėra teisiškai įpareigojanti, kas leidžia kvestionuoti tokių reformų efektyvumą.
Prievartos naudojimas prieš vaikus Japonijoje yra neteisėtas – praeitais metais Japonija visiškai uždraudė fizinės bausmės naudojimą, kas galiausiai įprasmino dešimtmečiais vykdytas pilietinės visuomenės grupių pertvarkymo iniciatyvas. Nors šis draudimas įtraukia ir sporto sritį, HRW nurodo, jog siekiant daugiau aiškumo Japonijos vyriausybė turėtų įvardinti, jog teisiniai prievartos prieš vaikus ir fizinių bausmių draudimai apima ir organizuoto sporto pasaulį. Nors egzistuoja keletas teisės aktų, kurie galėtų aiškiai uždrausti tokios praktikos taikymą, tiesioginių nuorodų į prievartą prieš vaikus sporte vis dar nėra.
Tradicijos išstūmimas iš sporto – žengtini žingsniai
Tam, kad Japonijoje būtų nutrauktas smurtas prieš vaikus sporte, valstybei reikia vieningo požiūrio, lydimo aiškių įgaliojimų ir standartų. Pirmiausia, vyriausybė turi aiškiai uždrausti bet kokią prievartą kaip treniravimo metodiką sporte. Tuomet, žmogaus teisių ekspertų nuomone, Japonijoje turi būti įsteigtas saugaus sporto centras – nepriklausoma įstaiga, kuri išimtinai spręstų prievartos prieš vaikus sporte problemas. Šis sporto organas būtų atsakingas už jaunųjų sportininkų apsaugos standartų kūrimą ir palaikymą. Tai taip pat būtų centrinė administracinė institucija, tirianti skundus dėl patirtos prievartos, skirianti atitinkamas sankcijas nesilaikantiems standartų bei perduodanti nusižengimo atvejus, susijusius su nusikalstamu elgesiu, policijai bei prokuratūrai, kurie atliktų kriminalinius tyrimus.
Taigi, Tokijo olimpiada yra daugiau nei tik sporto varžybos – tai yra proga Japonijai žengti ryžtingą žingsnį sprendžiant taibatsu ir kitas aiškiai įvardintas ir dokumentuotas žmogaus teisių problemas.
Straipsnis parengtas remiantis Human Rights Watch ataskaita „I was hit so many times I can‘t count”.
Šaltiniai:
- Corporal Punishment in Japan
- “I Was Hit So Many Times I Can’t Count”. Abuse of Child Athletes in Japan
- Japan: Olympics Should Benefit Human Rights
- Reporters Guide for the 2020 Summer Olympic and Paralympic Games in Tokyo, Japan
Gabija Drūteikaitė
Lyčių lygybė ir tarptautinė humanitarinė teisė