TOP5 savaitės įrašai „Twitter“ | 10 15 – 10 22

„Žmogaus teisių balsas“ apžvelgia svarbiausias žmogaus teisių naujienas pasaulyje. Sek pasaulio pulsą per tweetus kartu.

Valdžių atakos prieš saviraiškos laisvę kartu su dezinformacijos potvyniu, per Covid-19 pandemiją pasaulyje sukėlė pražūtingą poveikį žmonių galimybėms turėti prieigą prie teisingos ir laiku pateiktos informacijos, kuri padėtų jiems susidoroti su besiplečiančia globalia sveikatos krize.

Silenced and Misinformed: Freedom of Expression in Danger During Covid-19“ atskleidžia kaip valdžių ir autoritetų cenzūros ir bausmių pasitelkimas krizės metu sumažino informacijos, kuri pasiekia žmones, kokybę. Pandemija sukūrė pavojingą situaciją, kurioje valdžios naudojasi teisine sistema tam, kad nutrauktų nepriklausomus pranešimus, taip pat tam, kad galėtų atakuoti žmones, kurie tiesiogiai kritikavo  arba netgi bandė tirti savo valdžios atsaką į Covid-19 krizę.

Organizacijos Amnesty raportas išryškina socialinių tinklų vaidmenį lengvinant greitą dezinformacijos apie Covid-19 sklaidą. Taip yra todėl, nes šios platformos yra sukurtos plėsti dėmesį pritraukiantį turinį tam , kad įtrauktų vartotojus, ir jos taip pat neįdėjo pakankamai pastangų tam, kad užkirstų kelią neteisingos ir klaidinančios informacijos sklaidai.

Amnesty International kviečia valstybes sustoti naudoti pandemiją kaip pretekstą nutildyti nepriklausomus pranešimus, nutraukti visus nepagrįstus saviraiškos laisvės draudimus ir suteikti patikimą ir prieinamą informaciją visuomenei tam, kad ji galėtų būti pilnai informuota apie pandemiją. Cenzūra nepadeda tvarkytis su dezinformacija, tai daro laisva ir nepriklausoma žiniasklaida bei stipri pilietinė visuomenė.

Pastaraisiais metais tūkstančiai žmonių buvo priversti bėgti iš Haičio dėl ekstremalaus skurdo ir gamtinių bei humanitarinių katastrofų, kurios paliko žmones akistatoje su krize arba blogesniu ūmiu maisto trūkumo lygiu. Jie taip pat bėga nuo plačiai paplitusio smurto šalyje, kurioje valdžia buvo įtraukta į nusikaltimus prieš žmoniją ir kurioje birželį buvo nužudytas netgi šalies prezidentas.

Tačiau, kuomet haitiečiai atvyksta į Meksiką ar JAV, šių šalių pareigūnai  dažnai siekia juos deportuoti atgal į Haitį. Tai nėra tinkamas atsakymas į šią rimtą žmogaus teisių krizę. Tarptautinė teisė egzistuoja būtent tokioms situacijoms ir teigia, jog joks žmogus neturėtų būti sugrąžintas į vietą, kurioje jo gyvybei gresia pavojus.

Nepaisant to JAV valstybės pareigūnai pastarosiomis  savaitėmis į Haitį sugrąžino daugiau nei 7,000 žmonių, nors gegužę pripažino, kad šalis nėra saugi šalis tam, kad galėtų priimti deportuotus žmones. Meksikos valdžia rugsėjį paskelbė, kad suteiks prieglobstį daugiau nei 13,000 haitiečių, tačiau iki šiol ji ir toliau tęsia šimtų haitiečių deportaciją.

Tai yra nepriimtina. Valdžios pareigūnai abiejose šalyse privalo užtikrinti universalią teisę siekti prieglobsčio ir tuoj pat nutraukti deportaciją. Taip pat, kaip JT pareiškė, jie privalo „pasiūlyti apsaugos mechanizmus ar kitus teisėtus likimo šalyje susitarimus efektyvesnei prieigai prie reguliarių migracijos kelių“.

1961 metų spalio 17 dieną 30,000 nepriklausomybę palaikančių alžyriečių pradėjo protestą prieš komendanto valandą musulmonams. Ši komendanto valanda buvo nustatyta „Prancūzijos musulmonams“, „Alžyro prancūzams musulmonams“ ir „Musulmonams darbuotojams iš Alžyro“. Istorikas Jean-Luc EInaudi teigia, kad Prancūzijos valdžia planavo ne tik sustabdyti demonstracijas, bet ir nužudyti protestuotojus. Policijos pareigūnai net numetė kelis gyvus protestuotojus į Senos upę.

Metų metus buvo skelbiama apie 3 žūtis demonstracijų metu. Dabar istorikai sutaria, kad bent 48 protestuotojai buvo nužudyti Prancūzijos policijos pareigūnų. Tačiau yra tikinčių, kad buvo prarasta daugiau nei 100 gyvybių.

Žudynių metais, kalbėdami apie prancūzus, kurie apsigyveno Alžyre, prancūzai naudojo žodį „alžyriečiai“. Jie taip pat buvo žinomi kaip „pied noirs“ („juodapėdžiai“), kadangi vieninteliai Prancūzijos kolonijose dėvėjo juodus odinius batus. 

Tuo pat metu Prancūzijoje vyravo diskriminacija ir rasizmas Alžyro gyventojams: jie sunkiai rasdavo darbo, neturėjo jokio atstovavimo vyriausybėje. Alžyre, buvo vietinė asamblėja reprezentuoti „alžyriečius“/“juodapėdžius“ valstybėje. Vienas milijonas kolonistų turėjo 2/3 vietų Asamblėjoje, kai tuo tarpu 9 milijonus vietinių Alžyro gyventojų atstovavo likęs trečdalis. Dėl šių priežasčių ir ieškodami geresnio gyvenimo, darbo, 1940-siais daugelis vietinių Alžyro gyventojų paliko savo šalį ir išvyko ieškoti darbo Prancūzijoje. 

1954 metų Lapkričio 1 dieną Alžyre įvyko „Toussaint Rouge“ („Kruvinoji Visų Šventųjų diena“). Naujai sukurtos organizacijos „Front de Libération Nationale (FLN)“ kovotojai pradėjo atakas prieš europiečius kolonistus. Tai buvo Alžyro pilietinio karo pradžia, kuris iš pradžių vyko tik Alžyro teritorijoje, bet vėliau, 1961 metais persikėlė ir į Prancūziją. 

Per savo prezidentavimo kadenciją, E. Makronas apkaltino Alžyro valdžios atstovus, kad jie gyveno iš „atminimo išpirkos“, kuri buvo paskatinta „karinės valdžios sistemos“, kuri naudojo pyktį nukreiptą prieš buvusią koloniją ir taip kontroliavo savo tautą. Prezidentas taip pat yra teigęs, kad Alžyrą buvo okupavusi ir Otonų imperija, tačiau ji nebuvo kaltinama nusikaltimais, kaip kad yra kaltinama Prancūzija. Ir kad apskritai, Prancūzija net nebuvo pavertusi Alžyro savo kolonija. Galiausiai, 2017 metais Makronas pasmerkė 1961 metų spalio 17 dienos žudynes, tačiau už jas neatsiprašė.

BioMed centro 2019 metais atlikti tyrimai apie vaisingumo rodiklius Užsachario Afrikos regione parodė, kad nevaisingumas Nigerijoje turi įtakos 10-30% porų. Todėl šalyje pradėjo augti prekyba moterų kiaušinėlių prekyba poroms, kurios siekia dirbtinio apvaisinimo. Kiaušialąstes pardavinėjančios moterys gali užsidirbti iki 150,000 Nigerijos nairų  (arba 363 JAV dolerius) per vieną ciklą. 

Ši suma yra reikšminga palyginus su vidutiniu piliečio atlygiu ir gyvenimo kokybe, ypač, kai nedarbingumas šalyje siekia 33 procentus. Kalbinta 26 metų mergina, kuri pati pardavinėja kiaušinėlius papasakojo plačiau apie savo motyvacija užsiimti šiuo verslu. Vidutinis atlyginimas šalyje siekia apie 30,000 nairų (arba 73 JAV dolerius), todėl net mažiausiai mokantis supirkėjas už 1 mėnesio kiaušinėlius sumoka daugiau nei dvigubai. Dėl šių priežasčių moterys yra pasiryžusios susitaikyti su galimomis pasekmėmis sveikatai. Taip pat, daugelis moterų mano, kad šis darbas yra daug geresnis nei sekso paslaugos ar vagystės. 

Šalutiniai hormonų injekcijų požymiai gali būti kiaušidžių skausmas ir patinimas, infekcijos, vidinis kraujavimas ar net mirtis. Nors sterilioje ir kontroliuojamoje aplinkoje šalutiniai padariniai yra gan reti, rizika išauga, kai operacijų atlikimas nėra reguliuojamas.  

Viena moteris teigė, kad nuo hormonų injekcijų jai prasidėjo nuolatiniai galvos skausmai. Taip pat jai paprašius moters ginekologės, teko susidurti su vyro ginekologo žeminančiais žodžiais ir buvo išvaryta iš įstaigos. Tačiau jai ir toliau reikėjo iš kažkur gauti pinigų, todėl atsiprašius daktaro, ji toliau tęsė hormonų terapiją. 

Nors dar nėra ištirti ilgalaikiai kiaušinėlių donorystės padariniai, yra manoma, kad gali išsivystyti, krūties vėžys, nevaisingumas, ar mirtinas storosios žarnos vėžys.

Besitęsiant karui Tigrajaus regione, Etiopijoje, moterys ir mergaitės vis dar išlieka ypač pažeidžiamos. 2020 metų lapkritį prasidėjus konfliktui milijonai žmonių turėjo palikti savo gyvenamąją vietą, regione prasidėjo badas, kartu su ypač žiauriais, žmogaus teisių pažeidimais. 

2021 metų balandį seksualiniai išnaudojimai ir smurtas, vykdomas visų konflikto pusių, tapo plačiai žinomas visuomenei. Regione dirbantys medikai bei humanitarinės pagalbos darbuotojai teigia, kad jų paviešinti ir paskelbti atvejai tėra lašas jūroje ir neatspindi visų atvejų tikro skaičiaus. Seksualinis smurtas tapo konfliktuojančių pusių įrankiu pažeminti, terorizuoti ir sutraumuoti visą dabartinę ir kitos kartos populiaciją. 

Tai, kas nutinka Tigrajaus regione gyvenančioms moterims ir mergaitėms, yra nepriimtina. Tai yra nelegalu ne tik pagal Etiopijos, bet ir tarptautinius įstatymus. Aukos nusipelno teisingumo ypač teisine forma, nusipelno finansinio atlygio ir nusikaltėlių sulaikymo ir įkalinimo. Aukos taip pat nusipelno reabilitacijos, tiek fizinės, tiek moralinės. Ši patirta trauma niekur neišnyks ir jos turės gyventi su ja visą likusį gyvenimą.

Tarptautinė bendruomenė turėtų ir toliau kalbėti šia tema, kalbėti apie tai, kas vyksta TIgrajaus regione. Visuomenė taip pat turėtų spausti savo vyriausybes ir siekti, kad visi nusikaltėliai būtų nuteisti, o moterys ir mergaitės būtų apsaugotos ir išgelbėtos, joms būtų suteikta ne tik psichologinė ir finansinė pagalba, bet kartu ir humanitarinė pagalba, kurios taip trūksta regione. Visuomenė turėtų ir toliau skaityti straipsnius apie situaciją, dalintis istorijomis su pažįstamais, rašyti apie situaciją socialiniuose tinkluose, dalintis nuorodomis į peticijas. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *