TOP5 savaitės įrašai „Twitter“ | 11 05 – 11 12

„Žmogaus teisių balsas“ apžvelgia svarbiausias žmogaus teisių naujienas pasaulyje. Sek pasaulio pulsą per tweetus kartu.

Po G20 lyderio deklaracijos, kuri žada „ieškoti būtų paspartinti globalią vakcinaciją“ ir „judėti link“ Pasaulio Sveikatos Organizacijos tikslo vakcinuoti 40% visų šalių populiacijos iki metų pabaigos, Tamaryn Nelson, „Amnesty International“ patarėjas dėl teisių į sveikatą, teigė: „Panašu, jog G20 lyderiai sako visus reikiamus dalykus, tačiau po 5 – ių milijonų mirčių, to neužtenka. Šie migloti pažadai yra įžeidimas tiems, kurie mirė ir tiems, kurie gyvena bijodami Covid-19. Mums reikia veiksmų ir mums jų reikia greitai. Daugelis G20 narių turi didžiules perteklines vakcinų atsargas, kurios paprasčiausiai bus iššvaistytos. „Amnesty International“ nutarė, jog 500 milijonų dozių galėtų tapti prieinamos nedelsiant, jeigu jos būtų perskirstytos žemesnių pajamų šalims, tačiau perskirstymas šiame pranešime net nebuvo paminėtas.“ „Amnesty International“ 100 atgalinis dienų skaičiavimas kviečia valstybes ir farmacijos įmones pasidalinti vakcinomis su žemų bei vidutiniškai žemų pajamų šalimis tam, kad milijonai žmonių galėtų būti apsaugoti nuo Covid-19 2021 metais.

Šiandien, JT žmogaus teisių  ekspertai kviečia Saudo Arabiją ir Vietnamą kovoti su prekyba žmonėmis, po to, kai užfiksavo moterų ir mergaičių, Vietname įdarbintų, tam, kad dirbtų namų ūkio darbus Saudo Arabijoje, patiriamą smurtą. Ekspertai praneša, jog pasirašiusios sutartis su darbo jėgos įdarbinimo įmonėmis Vietname, kai kurios merginos ir moterys, atvykusios į Saudo Arabiją, pateko į situacijas, kuriose būdavo prievartaujamos, mušamos, kankinamos ir susidurdavo su kitu žiauriu darbdavių elgesiu. Dažnai moterims būdavo neduodama maisto bei nesuteikiama medicininė pagalba, joms būdavo nemokamas atlyginimas arba mokama mažiau, nei nurodyta sutartyje. Ekspertai teigė sulaukę „itin nerimą keliančių kaltinimų“, kad kai kurios įmonės Vietname samdė mergaites kaip namų ūkio darbuotojas ir klastojo jų amžių jų tapatybės dokumentuose tam, kad nuslėptų faktą, jog šios mergaitės yra vaikai.

„Mes toliau primename Vietnamui ir Saudo Arabijai apie jų tarptautinius teisinius įsipareigojimus bendradarbiauti tam, kad būtų kovojama su prekyba žmonėmis, įskaitant kriminalinio teisingumo tyrimus, veiksmingų teisių gynimo priemonių ir pagalbos teikimą prekybos žmonėmis aukoms“, – teigė ekspertai.

Diktatūros laikotarpiu Urugvajuje Jungtinės tautos užfiksavo gausų žmogaus teisių pažeidimų skaičių iš kurių dauguma buvo nusikaltimai prieš moteris – kankinimai, žudymai ir tyčiniai dingimai.  

Viena iš tokių moterų buvo ir Ana Amoros. Ji buvo įkalinta dėl dalyvavimo anarchistų grupėje. Urugvajaus diktatūros valdžia uždraudė bet kokias politines partijas ir sąjungas, todėl bet kuris pilietis galėjo būti įkalintas už dalyvavimą konkuruojančioje organizacijoje. 

Ją išrengė, kankino su botagu naudojamu žirgų lenktynėse, išprievartavo. Nors akys jai buvo u-rištos, ji jautė vyrus kambaryje. „Aš visada maniau, kad jei vieną dieną tai nutiktų, aš tiesiog jiems įkąsčiau. Aš juos apdraskyčiau. Aš jiems spirčiau į genitalijas. Aš maniau, kad sugebėčiau apsiginti… Bet aš nesugebėjau nieko padaryti,“ prasitarė Amoros. 

Po režimo griūties 1985 metais aukos negalėjo patraukti kaltininkų atsakomybėn dėl 1986 metais įsigaliojusių įstatymų. Pasibaigusio termino įstatymas suteikė visišką nebaudžiamumą kariuomenei, policijos pareigūnams ir civiliams, kurie prisidėjo prie sisteminio žmogaus teisių nusikaltimų diktatūros laikotarpiu. Bet 2011 metais Amerikos šalių žmogaus teisių teismas panaikino šį įstatymą. Tai reiškė, kad Pasibaigusio termino įstatymas nebegalėjo sustabdyti naujų tyrimų ar nusiskundimų praeities nusikaltimais.

Po 25 metų pertraukos, 28 moterys pagaliau gavo teisę siekti teisingumo. 2011 metais jos Urugvajaus teismams pateikė kaltinimus prieš daugiau nei 100 žmonių, kaltindamos juos seksualiu išnaudojimu ir išprievartavimu. 2021 metais jos pateikė šią bylą ir Amerikos šalių žmogaus teisių komisijai. Tai ypač svarbus momentas nukentėjusioms. 

Venesueloje tapo ypač sudėtinga ne tik iš anksto užkirsti kelią, bet ir gydyti vieną iš dažniausiai tarp moterų pasitaikančią vėžio rūšį – krūties vėžį. Tai jau padarė įtaką daugiau nei tūkstančiui gyventojų. 

Amerikose daugiau nei 460,000 moterų kasmet yra diagnozuojamas krūties vėžys, beveik 100,000 nuo jo miršta. Tai dažniausia vėžio rūšis regione, tačiau tikslių duomenų apie situaciją Venesueloje nėra gauta. Globali vėžio observatorija yra paskelbus, kad 2020 metais Venesueloje nuo krūties vėžio mirė apie 3,000 – 3,500 moterų, po 9 moteris kasdien. Tai – tik apytiksliai duomenys, gauti pritaikius specialų skaičiavimo modelį, kuris į skaičiavimus neįtraukė pasikeitusios visuomenės sveikatos apsaugos padėties šalyje. Tačiau, net jei ir apytiksliai, šie skaičiavimai parodo, kad Venesuelai tenka 19 moterų mirčių 100,000 gyventojams. Tai yra 30 procentų didesni skaičiai palyginus su visomis kitomis Pietų Amerikos šalimis. 

Dažna ir reguliari patikra taikant mamogramą tapo nebeįkandama prabanga daugeliui Venesueloje gyvenančių moterų. Viešose ligoninėse pradėjo trūkti įrenginių, kurie gebėtų daryti mamogramas, o apžiūra privačiose ligoninėse daugeliui moterų yra per brangi. Mamograma dažniausiai kainuoja daugiau nei 50 JAV dolerių. Tai reiškia, kad moteris, kurios vidutinis atlyginimas per mėnesį yra 2,5 JAV doleriai turėtų dirbti 1,5 metus, kad galėtų už ją susimokėti. Nors galima rasti institucijų, kuriose mamograma kainuoja apie 20 JAV dolerių, ši suma daugeliui yra vis tiek per didelė.

Per pastaruosius penkerius metu Venesueloje buvo uždaryti 22 skyriai ir paliktas tik vienas skyrius, gydantis krūties vėžį visos šalies mastu. Neseniai buvo atidarytas dar vienas skyrius, tačiau susidarė tokios ilgos eilės, kad moterys turi laukti daugiau nei metus, kad galėtų pradėti gydymą. Privačiose ligoninėse šis gydymas gali kainuoti apie 10,000 JAV dolerių. Tačiau trūksta ne tik mamografų, bet ir daugiau nei 25 medikamentų rūšių, kurie yra būtini krūties vėžiui gydyti. Moterys šių vaistų turi nusipirkti pačios, kartais net kitose šalyse, pvz. Kolumbijoje. 

Išankstinis vėžio nustatymas ir gydymas gali išgelbėti gyvybes. Norint užtikrinti Venesuelos moterų teises į sveikatą, Venesuelos valdžia turėtų prioretizuoti paramą programoms, kurios skirtos pastebėti vėžį ankstyvoje jo stadijoje ir jo gydymui, ypač už šalies sostinės ribų.

Amnesty International pranešė, kad Ugandos vietiniai Benet tautos gyventojai ir toliau gyvena žiauriomis sąlygomis persikėlimo stovyklose, praėjus 13 metų po priverstinio ir žiauraus iškeldinimo iš jų protėvių žemių Elgono kalno miškuose. Gyventojai beveik neturi vandens, prieigos prie sanitarinės higienos priemonių, sveikatos apsaugos. 

Pirmą kartą Benet tautos žmonės buvo iškeldinti iš savo protėvių žemių 1983 metais Nacionalinės miškų institucijos. 1993 metais, Ugandos vyriausybei paskelbus miškus nacionaliniu parku, prasidėjo antrasis iškeldinimas, kurį organizavo Ugandos laukinės gamtos institucija (ULGI). 2008 metais ULGI iškėlė apie 200 Benet šeimų, kurios, pasak ULGI tebegyveno miškuose, nepaisant to, kad tas žemes šeimoms dar prieš perkėlimus padovanojo Ugandos valdžia. 

Benet etninė mažuma apkaltimo ULGI žudymu, neteisėtu ginklų panaudojimu, įskaitant šaudymą ir mušimą, ir net nusikaltimais pagal tarptautinę teisę – kankinimais ir nežmonišku elgesiu.

Tačiau Benet etninė mažuma ne vienintelė, kuriai teko nukentėti nuo priverstinio iškeldinimo. 2018 metais ULGI su Ugandos kariais prievarta iškeldino bendruomenes šiaurės Ugandoje, Apaa gyvenvietėje, teigdami, kad šios bendruomenės gyveno laukinės gamtos rezervate. Daugiau nei 250 namų buvo sudeginti ir sunaikinti, palikdami šimtus žmonių, įskaitant ir vaikus, benamiais. Tokie neteisėti ir žiaurūs iškeldinimai tęsėsi 2019-2020 metais. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *