Egzekucija yra viena seniausių bausmės už nusikaltimą formų pasaulyje. Iki devyniolikto amžiaus dėl menkai išsivysčiusios įkalinimo sistemos dažnai nebūdavo jokios kitos alternatyvos, garantuojančios rimtų nusikaltėlių atlygį už padarytą žalą visuomenei. Anksčiausiai istorijoje užfiksuotas teisės aktas, kuris įtvirtino mirties bausmę, buvo Babilono valdovo Hamurabio teisynas 1750 m. p. m. e. Ant akmens iškaltame kodekse buvo užfiksuotos 25 nusikaltimų rūšys, dėl kurių pasmerkdavo žmones. Net Senajame Testamente yra įvardijami žmogžudystės, pagrobimo, būrimo, šventvagiškų kalbų, Šabato nešventimo ir kiti atvejai, kuriais tinkamiausia bausmės forma buvo laikomas gyvybės atėmimas. Praėjus daugybei metų, daug pasaulio šalių vis dar nėra atsisakę mirties bausmės. Šiais laikais dažniausiai naudojamos dujų kameros, elektros kėdės ar mirtinos injekcijos. Tačiau dar egzistuoja ir tokių valstybių, kurios renkasi sušaudymą ar pakarimą. Žinoma, šie mirties bausmės būdai yra palyginus švelnesni už tai, ko imdavosi žmonės viduramžiais ar dar senesniais laikais.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvo pasmerkti mirčiai septyni žmonės. Paskutinis iš jų – organizuotos nusikalstamos grupės „Vilniaus brigada“ narys Borisas Dekanidzė, kurio nuosprendis įvykdytas 1995 metų liepos 12 dieną. Oficialiai mirties bausmės buvo atsisakyta 1998 m. gruodžio 31 d.
Pagrindinė organizacija, kuri stebi ir kovoja su egzekucijomis pasaulyje yra Amnesty International. Jos 2020 metų duomenimis galima suskirstyti visas pasaulio šalis į keturias kategorijas:
- 56 valstybės, kurios vis dar nėra atsisakiusios mirties bausmės taikymo nei įstatymuose, nei praktikoje.
- 106 valstybės yra visiškai atsisakiusios mirties bausmės.
- 8 valstybės neatmetė mirties bausmės taikymo už ypatingus ar išskirtinius nusikaltimus (pavyzdžiui, karo nusikaltimus).
- 28 valstybėse mirties bausmė nėra uždrausta įstatymiškai, tačiau praktikoje tai nėra taikoma nemažiau nei pastaruosius 10 metų.
Europos Sąjungos šalys yra panaikinusios mirties bausmę, nes to reikalauja Europos žmogaus teisių konvencija. Vienintelė šalis, kuri vis dar laikosi tokio bausmės metodo Europoje, yra Baltarusija. ES esančios valstybės taip pat prisideda prie aktyvios kovos už mirties bausmės panaikinimą visame pasaulyje. Vienas iš būdų yra sugriežtinta prekyba priemonėmis, kurios gali būti naudojamos egzekucijos įgyvendinimui ar kankinimui. Tuo tarpu Europos Parlamentas 2015 m. priimtoje rezoliucijoje dėl mirties nuosprendžio teigė „smerkiąs mirties bausmės taikymą ir tvirtai remia mirties bausmės moratoriumo paskelbimą kaip žingsnį į jos panaikinimą“ bei dar kartą pabrėžė, jog „mirties bausmės panaikinimas padeda stiprinti žmogaus orumą ir kad ES pagrindinis tikslas yra visiškas jos panaikinimas“.
Kodėl mirties bausmė nusižengia žmogaus teisėms?
Vienas esminių argumentų, kodėl pasmerkimas mirčiai yra morališkai neteisingas, yra nusižengimas pagrindinei žmogaus teisei į gyvybę. Gyvybės atėmimas kažkam, kas galbūt įvykdė žmogžudystę, nėra teisingumo vykdymas, tai paprasčiausias kerštas, kuris nepalengvina gyvenimo nukentėjusiems. Kaip smerkianti žmogžudystę valstybė gali bausti nusikaltėlius egzekucija? Tai yra galutinis nuosprendis, padarytos klaidos niekas nepataisys. Nekaltas asmuo gali būti paleistas iš kalėjimo už nusikaltimą, kurio jis nepadarė, tačiau mirties niekas neatšauks.
Teismo sprendimas atimti gyvybę net nėra veiksminga prevencinė priemonė. Nėra jokių tyrimų, kurie įrodytų, jog egzekucija yra veiksmingesnė nei įkalinimas iki gyvos galvos. Kai kuriais atvejais rimtų nusižengimų skaičius net sumažėjo po mirties bausmės panaikinimo. Kanadoje žmogžudysčių skaičius 2008 m. buvo perpus mažesnis nei 1976 m., kai ten buvo oficialiai atsisakyta mirties bausmės.
Egzekucija nėra geriausia išeitis net ir tiems, kurie įkalinti iki gyvos galvos. Kiekvieną dieną vyrai, moterys, net vaikai laukia egzekucijos, kurią jiems paskyrė teismas. Kad ir kaip jie nusikalto, žmonių gyvybės negali priklausyti teisingumo sistemai, kuri labiau vertina atpildą nei reabilitaciją. Kol įkalintasis lieka gyvas, tol jis gali tikėtis reabilitacijos ar išteisinimo, jei jis iš tiesų nėra kaltas. Tačiau, kol egzistuoja mirties bausmė, yra kuriama sistema visuomenėje, kuri veikiau renkasi lengviausią kelią bausti žmones, o ne suteikti jiems antrą šansą reabilituotis bei keistis.
Situacija Kinijoje
Šalis, kurioje nuteisiama daugiausiai žmonių mirties bausme yra Kinijos Respublika. Tokia bausmės forma nėra naujiena Azijos regiono šalims: Japonija, Šiaurės Korėja, Tailandas, Vietnamas ir t.t. vis dar neatsisakė pasmerkimo mirčiai. Kinija tuo tarpu išsiskiria ne tik iš kontinento, bet ir iš viso pasaulio, mat per metus nužudo daugiau nusikaltėlių nei visos likusios šalys sudėjus. Tikslus mirties bausmių ir mirties nuosprendžių skaičius Kinijoje yra laikomas valstybės paslaptimi. Pasak Jungtinėse Valstijose įsikūrusios žmogaus teisių organizacijos Dui Hua fondo, apskaičiuotas mirties bausmių skaičius kasmet mažėja. Šalyje egzistuoja 46 pagrindiniai nusikaltimai, kurie baudžiami mirties bausme, o iš jų dažniausiai pasitaikantys yra žmogžudystė ir prekyba narkotikais.
Koalicija, tirianti Falun Gong persekiojimą, 2006 metais apkaltino Kinijos ligonines naudojant mirties bausme nuteistų belaisvių organus komercinei transplantacijai. Kaip ir daugumoje šalių, Kinijoje privaloma pateikti raštišką žmogaus sutikimą atiduoti organus po savo mirties, tačiau tai nesustabdė juodosios rinkos nuteistųjų organams atsiradimui. Tik 2009 metais valdžios institucijos pripažino, kad du trečdaliai organų transplantacijų šalyje gali būti atsektos iki kalėjimų sistemos bei paskelbė bandysiantys pakeisti situaciją.
Bendrais duomenimis šalyje nėra rodomas nepasitenkinimas mirties nuosprendžiu. Jokia vyriausybė ar pilietinės visuomenės grupė nėra pasisakiusi už jos panaikinimą, išskyrus kai kurias Europoje įsikūrusias organizacijas. 2008 m. Max Planck instituto atlikta apklausa parodė, kad 60 % apklausos respondentų Pekine, Hubėjuje ir Guangdonge palaikė mirties bausmę.
Kova už mirties bausmių panaikinimą
Visame pasaulyje kiekvieną dieną žmonės yra nuteisiami mirties bausme už įvairiausius nusikaltimus – kartais net už veiksmus, kurie neturėtų būti kriminalizuojami. Pasitaiko atvejų, kai yra pasmerkiami žmonės už nusikaltimus, kuriuos įvykdė dar nebūdami pilnamečiais, yra ir tokių, kurie turi psichinę ar intelekto negalią ar netgi yra nuteisiami nesąžiningų teismo procesų, kurie aiškiai pažeidžia tarptautines teises ir standartus. Žmonės gali praleisti metus mirties nuosprendžio eilėje, nežinodami, kada jų laikas baigėsi ir ar jie paskutinį kartą pamatys savo šeimas.
Organizacijos, kurios kovoja prieš mirties bausmes pasaulyje, rengia kampanijas Afrikoje, Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, Amerikoje ir Europoje bei Vidurio Azijoje. Skatina nacionalinius bei tarptautinius standartus prieš mirties bausmės naudojimą ir remia JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijų dėl mirties nuosprendžio taikymo moratoriumo priėmimą. Per 43 metus šalių, atsisakiusių mirties nuosprendžio, skaičius išaugo praktiškai 7 kartus, tačiau kova dar nebaigta. Organizacijos siekia paversti visuomene vieta, kurios tikslas mokyti bei padėti, reabilituoti žmones, o ne juos pasmerkti už padarytas klaidas.
Agnė Greimaitė
Tarptautinė politika