Žmogaus teisių balsas klausia: Ignas Kalpokas

Vytauto Didžiojo universiteto nuotrauka

Rubrika „Žmogaus teisių balsas klausia“ siekia išplėsti žmogaus teisių sampratą ir parodyti, jog šis fenomenas liečia ne tik pačius žmogaus teisių aktyvistus, bet ir įvairių sričių profesionalus – nuo kūrybinę laisvę puoselėjančių menininkų iki kokybišką švietimą užtikrinti siekiančių akademikų.

Šią savaitę kalbamės su doc. dr. Ignu Kalpoku, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto lektoriumi, Ateities medijų ir žurnalistikos magistro programos vadovu. Žmogaus teisių balsas klausia Igno, kaip šiuolaikinės technologijos veikia informacijos kūrimą ir platinimą, kaip įvertinti informacinių šaltinių patikimumą ir nepakliūti į dezinformacijos žabangas ir kaip apsaugoti savo privačius duomenis internetinėje erdvėje.

Pastaruosius kelerius metus vis daugiau dėmesio kreipiama į viešojoje erdvėje sklindančią dezinformaciją – informacinį turinį, kuriuo sąmoningai siekiama suklaidinti ir pakenkti, pateikiant melagingas žinias. Kuo šiuolaikinės technologijos yra palankios dezinformacijos plitimui?

Šiuolaikinės technologijos reikšmingai prisideda tiek prie klaidinančio turinio sklaidos, tiek prie jo kūrimo. Pirmiausia, technologijos atvedė mus į informacijos pertekliaus laikotarpį, į tikrą informacijos cunamį. Informacijos tampa tiek daug, kad nebegalime kritiškai įvertinti kiekvienos žinutės, su kuria susiduriame. Čia atsiranda mąstymo pakaitalai, pavyzdžiui, emocinis turinio rūšiavimas. Tokios elementarios perskyros kaip „patinka – nepatinka“, „džiugina – pykdo“ ir pan. tampa itin svarbios nutariant, į kurią informaciją atkreipti dėmesį. Vadinasi, daugiau galimybių mus pasiekti turi žinutės, kurios atitinka mūsų išankstinius lūkesčius, stereotipus ir įvaizdžius arba į juos apeliuoja.  

Kadangi kiekvienas iš mūsų kasdien naudodamiesi technologijomis paliekame ryškų savo duomenų pėdsaką, potencialiems manipuliatoriams tampa vis lengviau numatyti, kokios konkrečiai žinutės sukels norimą emocinį poveikį. Socialinės medijos įgalina konkrečios žinutės perdavimą būtent tai auditorijai, kuriai ji buvo skirta. Tokiu būdu nebereikia pasikliauti „masine“ dezinformacija, skleidžiama, tarkime, per televiziją, spaudą ar kitas priemones, perteikiančias tą patį turinį visai auditorijai. Dažnai net nereikia tikslingai nutaikyti dezinformacijos – tai įvyksta pačių socialinių medijų vidinės logikos dėka: kadangi turinio jose yra tiesiog per daug, socialinių medijų platformos naudoja turinio rūšiavimo algoritmus. Pastarųjų užduotis – pateikti mums informaciją, atitinkančią apie mus jau sukauptus duomenis. Tokiu būdu mes matome daugiausia informaciją, patvirtinančią mūsų įsitikinimus ir polinkius, o tai tikrai neprisideda prie visapusiško informuotumo.

Technologijos taip pat įgalina vis daugiau netikro turinio kūrimo būdų. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – sintetinės vaizdakaitos (angl. deepfake) technologija, dirbtinio intelekto pagalba įgalinanti generuoti ne tik netikrus atvaizdus, bet ir vaizdo įrašus. Tokiu būdu tampa įmanoma sufabrikuoti kompromituojančią medžiagą apie politikus ar kitus asmenis arba sufabrikuoti nebūtų įvykių „įrodymus“. Tad tenka pripažinti, kad gyvename laikotarpiu, kuomet tiek melagingo turinio formų, tiek būdų tokiam turiniui mus pasiekti tampa vis daugiau.

Kalbant apie dezinformaciją, svarbu paminėti ir misinformaciją – melagingą, klaidinančią informaciją, kuria vartotojai pasidalina tokių jos savybių nesuvokdami. Kaip vartotojai turėtų nuspręsti, kurie informacijos šaltiniai yra patikimi ir atspindi tiesą?

Išties, vadinamoji „dalyvaujamoji propaganda“ – klaidingos informacijos sklaidos būdas, kuomet ją platina ne sąmoningi manipuliuotojai, o tiesiog turiniu patikėję vartotojai – yra viena aktualiausių grėsmių. Toks sklaidos būdas ne tik sustiprina manipuliatyvios informacijos sklaidą, bet ir padidina jos įtikinamumą: mes esame labiau linkę patikėti savo draugais ir pažįstamais, besidalinančiais informacija, o ne kokiais nors abstrakčiais informacijos sklaidos kanalais.

Svarbiausias patarimas šiuo atveju yra neskubėti – net jei tai ir yra visiška priešingybė tam, kaip paprastai elgiamės socialiniuose tinkluose. Reikėtų atkreipti dėmesį į kai, koks yra informacijos šaltinis (ir ar jis išvis žinomas), paieškoti, ar galima rasti kitų šaltinių, patvirtinančių arba paneigiančių šią informaciją. Taip pat vertėtų atkreipti dėmesį, ar pranešimas paskelbtas profesionalios žiniasklaidos priemonės, ar kokio nežinomo tinklaraščio arba interneto svetainės. Žinau, kad visa tai šioje greičio epochoje atrodo kaip labai rimtas darbas – bet kartu pagalvokime, kad tai, kuo mes dalinamės, yra ir mūsų reputacijos klausimas. Ir vis dėlto, aš nesu labai optimistiškas dėl tokių patarimų įgyvendinamumo: jei žinutė yra pakankamai emociškai provokuojanti, nesidalinti ja gali būti tiesiog pernelyg sunku.

Tenka pripažinti, kad gyvename laikotarpiu, kuomet tiek melagingo turinio formų, tiek būdų tokiam turiniui mus pasiekti tampa vis daugiau.

Ignas Kalpokas

Socialiniuose tinkluose ir platformose turiniui filtruoti naudojami algoritmai neretai vartotojus įspraudžia į tam tikrus socialinius burbulus. Kokių pavojų tame įžvelgiate?

Tokiuose burbuluose vartotojai patiria įsivaizduojamą savo nuomonės patvirtinimą ir tokiu būdu radikalizuojasi. Pirmiausia, jei atrodo, kad visi aplinkui kalba apie tuos pačius dalykus ir turi tą pačią nuomonę, mums pradeda atrodyti, jog tai – universali tendencija, nors galbūt tokia nuomonė paplitusi tik mūsų burbule. Dar daugiau – tokiu būdu esame atribojami nuo alternatyvios informacijos, kuri kitu atveju galėtų paveikti mūsų nuomonę. Net jei šiek tiek alternatyvios informacijos ir patenka į mūsų burbulą, ji būna taip toli nutolusi nuo dominuojančio požiūrio, kad mes patys ją atmetame. Homogeniškumas burbulo viduje prisideda prie „mes – jie“ perskyros formavimosi: mes, sutariantys dėl to, kas tikra, esame „geri“, o jie, turintys kitokią nuomonę – „blogi“. Tad nenuostabu, jog nuomonės, besiskiriančios nuo mūsų, tampa suvokiamos kaip pagal apibrėžimą neteisingos ir netgi kenksmingos. Tad socialinių medijų burbulų formavimasis neabejotinai turi visuomenę poliarizuojantį poveikį.

Šiame skaitmeniniame amžiuje asmens duomenys ir skaitmeninė vartosena tampa bene svarbiausia valiuta, kuria pasinaudoti skirtingais tikslais siekia ne vienas organizmas. Neretai girdime apie incidentus, kuomet paviešinami tokie socialinių tinklų vartotojų duomenys kaip vardai ir pavardės, telefonų numeriai, gimimo data, el. pašto adresai. Jūsų nuomone, kaip galėtume labiau apsaugoti savo privačius duomenis socialiniuose tinkluose?

Šiuo atveju galima išskirti du aspektus. Visų pirma, svarbu patiems būti sąmoningiems dalinantis informacija. Viešai prieinami asmens duomenys – socialinių medijų platformose, kitose interneto svetainėse – gali sukelti įvairialypes grėsmes: nuo grasinimų iki tapatybės vagystės. Tokius duomenis kartais galime atskleisti ir visiškai atsitiktinai – pvz., skelbdami savo namų nuotraukas. Tad visuomet galioja taisyklė, kad kuo mažiau apie save skelbiame, tuo geriau. Deja, tokia pačių skelbiama informacija, kurios srautą galime kontroliuoti, yra tik vienas galimų sklaidos šaltinių. Gerokai pavojingesnis (nes sunkiau kontroliuojamas) šaltinis yra duomenų vagystės iš svetainių, kuriose esame užsiregistravę. Tokie duomenys gali būti naudojami „tradiciniais“ nusikalstamais tikslais, pavyzdžiui, siekiant pasisavinti lėšas banke (nutekinus sąskaitos ir asmens identifikacijos duomenis), tačiau taip pat ir, tarkime, siekiant sukelti grėsmės pojūtį arba netgi tiesiogiai skatinant paviešintais kontaktiniais duomenimis siųsti grasinančio turinio žinutes (angl. doxing). Problema šiuo atveju yra ne tik pats paviešinimo faktas, tačiau ir tai, kaip mažai mes galime padaryti – iš esmės, mūsų asmens duomenys yra saugūs tiek, kiek galime pasitikėti pačiu aplaidžiausiu jų tvarkytoju arba kita silpniausia grandimi.

Mūsų asmens duomenys yra saugūs tiek, kiek galime pasitikėti pačiu aplaidžiausiu jų tvarkytoju.

Ignas Kalpokas

Šiais metais Vytauto Didžiojo universitete pradėjote vadovauti magistro studijų programai „Ateities medijos ir žurnalistika“. Kokių, Jūsų nuomone, bruožų ir kompetencijų reikia žurnalistui šiuolaikiniame informaciniame ir technologiniame kontekste?

Turbūt didžiausias iššūkis yra mano minėtas informacijos perteklius. Žurnalistai čia susiduria su keleriopais iššūkiais. Pirma, tai yra žurnalistikos tapatybės klausimas: jei informacijos ir taip daug, tai kam išvis dar reikalingi žurnalistai? Antra – informacijos atranka: kaip ir bet kurie informacijos vartotojai, žurnalistai turi įgyti naujų įgūdžių tam, kad galėtų identifikuoti tikrą informaciją ir potencialias klastotes. Trečia – gebėjimas pasiekti auditorijas: jei bet koks turinys susiduria su milžiniška konkurencija, ką daryti, kad auditorijos atkreiptų dėmesį į profesionalų turinį, o ne į dezinformaciją? Galiausiai – tai ir profesijos ateities klausimas: kadangi informacijos paieškos ir turinio generavimo funkcijos gali būti automatizuotos (ir jau yra automatizuojamos), galbūt žurnalistus tiesiog pakeis dirbtinis intelektas?

Šių iššūkių sąveikoje matyčiau žurnalistą kaip profesionalą, esantį technologinės kaitos epicentre: gebantį naudotis naujausiais technologiniais įrankiais faktų tikrinimui ir atrankai, galintį sukurti pridėtinę vertę vis labiau automatizuojamam turiniui, žinantį, kurias funkcijas galima patikėti technologijoms taip išlaisvinant laiką ir kūrybiškumą, turintį pakankamai žinių kurti turinį daugelyje platformų ir formatų. Kai kurios reikalingos savybės labiau tėra lengvai išugdomi įgūdžiai, o kitos – gebėjimai, kuriuos reikia lavinti nuolat ir kurių įvaldymas artimiausioje ateityje padės atskirti tikrai gerą žurnalistą nuo vidutiniško.