Eunice Kathleen Waymon svajojo tapti pirmąja juodaode klasikinės muzikos pianiste Amerikoje. Dabar ji žinoma kaip Nina Simone – eklektišką muzikos stilių įvairovę apimanti muzikantė, kurios dainose slypi kova už lygias teises. Kaip ji pati manė, klasikinės muzikos kelyje ji būtų žymiai laimingesnė, tačiau su „Velnio muzika“ (džiazu), kurios taip nemėgo – ji tapo savimi.
Nuo pat pradžių
Šiaurės Karolinos valstijoje, 1933 m. metodistų bažnyčios pamokslininkės ir meistro šeimoje gimusios atlikėjos talentas buvo pastebėtas ir imtas puoselėti kai jai buvo vos treji. Mergaitė groti mokėsi vietinėje bažnyčioje, ten pat ir dainavo chore. Klasikinės muzikos ikonomis laikė Bethoveną ir Bramsą. Ninos talentas ir nuolatinės muzikos pamokos (kurios būdavo ilgos ir kasdieninės) davė ryškių rezultatų, todėl mergaitė sulaukusi dešimties jau turėjo debiutinį koncertą. Ninai grojant savo pirmąjį klasikinės muzikos rečitalį, jos tėvams dėl rasės buvo liepta išeiti iš pirmos eilės, persėsti į paskutinę ir užleisti vietą baltaodžiams. Būtent tada mažoji Nina parodė kovingą charakterį ir atsisakė pradėti koncertą, kol jos tėvams nebuvo leista grįžti į pirmąją eilę. Nina dažnai jautė rasinę nelygybę, jai buvo aiškinama kad jos oda per tamsi, lūpos per daug išpūstos, o nosis per didelė…
Visą vaikystę Nina, o vėliau ir suaugus, juto rasinę segregaciją. Būdama 21 metų ir turėdama stipriai išvystytą muzikalumą ji siekė mokytis „Curtis institute“, tačiau dėl savo prigimties, nebuvo priimta. Tai buvo priežastis, kuri pakreipė garsios moters muzikinį kelią šalin nuo klasikos… Kad užsidirbtų pinigų mokslams, ji pradėjo groti naktiniame klube, kur ir atsirado naujas muzikos stilius, bei sceninis vardas Nina Simone.
Besikaupiantis pyktis
Tie, kas girdėjo Nina Simone muziką, tikrai turėjo pastebėti, kad nuotaikos jos dainose, tempai, tonacijos keitėsi žaibišku greičiu. Jos pritariantieji muzikantai niekada negalėjo atsipalaiduoti ir visada buvo pasiruošę prisitaikyti prie staiga pasikeičiančios melodijos be jokio išankstinio įspėjimo. Atlikėjos muzika iš tiesų atspindėjo tai, ką ji slėpė savyje, pati to ilgai nežinodama… maniakinę depresiją. Liga buvo rasta daug vėliau, nei Ninos muzika pasiekė aukščiausią tašką karjeroje. Todėl tik vėliau, kai liga buvo diagnozuota, ji paaiškino apie tai, ką Nina išgyveno.
O išgyveno dainininkė daug – „Tu turi išmokti pasitraukti nuo stalo, kai ant jo nustojama tiekti meilę“ – tai muzikantės žodžiai, kurie itin įtaigus jai pačiai. Moteris pragyveno vienuolika metų santakoje su Andy Stroudu, kuris nuolat ir žiauriai smurtavo prieš ją. Nina apibūdino savo vyrą kaip nuostabų vadybininką, padėjusį jai pasiekti aukštumas muzikoje, apsaugantį ją nuo aplinkinių, išskyrus jo paties. Moteris norėjo būti turtinga juodaode atlikėja, tačiau nejautė didelio potraukio sunkiam darbui. Andy siekė pildyti žmonos svajonę, todėl spaudė ją fiziškai ir morališkai dirbti maksimaliu tempu. Vėliau paaiškėjo, kad nuolatinis darbas be atokvėpio, meilės stoka, smurtas artimoje aplinkoje ir rasistinė padėtis JAV privedė Niną prie dar didesnio liūdesio ir polinkio į depresiją.
Tu turi išmokti pasitraukti nuo stalo, kai ant jo nustojama tiekti meilę.
Nina Simone
Maištas muzikoje
Su bagažu sunkumų gyvenime, Nina ėmė jausti pyktį. Darėsi vis aršesnė, mėgo ginčytis su žmonėmis, jei manė esanti teisi. Ir štai vienas įvykis perpildė taurę – 1963 m. Misisipėje buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas (juodaodžių teisių gynėjas) Medgaras Evansas, o Kukluksklano nariai susprogdino baptistų bažnyčią Alabamoje, kur žuvo keturios juodaodės mergaitės. Šis įvykis taip supykdė garsią moterį, kad ji kaip atsaką į šį įvykį parašė dainą „Mississippi Goddam‘‘. Daina su rasinės neteisybės potekste buvo tokia galinga, kad visos radijo stotys ėmė ją groti ir ji tapo hitu.
Po pirmosios maišto dainos Nina pajuto, jog ji gali muziką panaudoti kaip ginklą, kovai prieš nelygybę. Tai pakeitė Ninos muzikos repertuarą iš esmės. Ji ėmė kurti daugiau dainų pilietinių teisių judėjimams: „Backlash Blues“, „Senasis Džimas Krovis“, „Keturios Moterys“ ir „Būti jaunais, talentingais ir juodaisiais“. Iš esmės Ninos kūryboje prioritetu tapo dainos su gilia prasme. Moteris dainomis ne tik protestavo prieš rasių segmentaciją, bet ir pabrėžė, kokios gražios ir stiprios juodaodės moterys yra. Dalis šių dainų, didėjant moterų judėjimams, tapo ir feminizmo himnais.
Nina ėmė bičiuliautis su kitais socialinio judėjimo dalyviais, vienas jų – Martinas Liuteris Kingas. Deja, jos herojai ir artimi bendražygiai draugai buvo nužudyti. Moteris toliau siekė laisvės juodaodžiams ir dainavo protesto dainas visoje Amerikoje. Koncertuodama švietimo įstaigose, dainas dedikuodavo vien juodaodžiams mokiniams ir studentams, kurie sudarydavo mažumas tose įstaigose. Dešimt metų moteris be perstojo protestavo savo muzika ir siekė lygybės. Ji pasitelkė savo talentą kaip ginklą, kuris tapo įkvėpimu daugeliui žmonių, kurie neturėjo teisių ir buvo paliesti rasinės segmentacijos. Taigi, kartais užtenka stipraus balso, kad nuversti aukštą susikaustymo sieną. Žinoma reikia ir drąsos. Nina galėjo sugriauti savo karjerą, būdama pačiose aukštumose, tačiau pati apie tai negalvojo, nes siekė ne to.
Šiandien Nina Simone dainos vis dar gyvos, vis dar pabrėžiančios juodaodžių žmonių teises, o muzika vis dar galinga ir neužmiršta, vis dar įkvepianti patikėti lygybe ir grožiu.
Daugiau apie Nina Simone kovą perskaitysite knygose:
- I Put a Spell on You: The Autobiography of Nina Simone (Nina Simone)
- Nina Simone: The Biography (David Brun-Lambert)
- Princess Noire: The Tumultuous Reign of Nina Simone (Nadine Cohodas)
Daugiau apie Nina Simone kovą pažiūrėsite filmuose:
- What Happened, Miss Simone?
- The Amazing Nina Simone
- Nina Simone: La légende
Ugnė Kemėšiūtė
Lyčių studijos