Šiandien buvusi Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Aukščiausiojo Teismo teisėja yra žinoma Ruth (liet. Rūta) vardu, tačiau jos pilnas gimimo vardas yra Joan Ruth Bader. Pradėjus lankyti mokyklą paaiškėjo, jog klasėje yra dar keletas mergaičių, su tokiu pat vardu kaip Joan, todėl norint išvengti painiavos, buvo pasiūlyta į mergaitę kreiptis jos antruoju vardu.
Taigi, Rūta gimė 1933 m. kovo 15 d. Brukline, Niujorke. Jos abu tėvai buvo žydai: tėvas – kailiadirbys emigrantas iš tuo metu Rusijos imperijai priklausiusios Ukrainos Odesos, o mama – drabužių gamyklos darbininkė, gimusi Niujorke, šeimoje – kilusioje iš Krokuvos. Nepaisant to, jog Rūtos mama Celia buvo neįtikėtinai gabi mokslams, dėl pinigų stygiaus tėvams teko rinktis kurį vaiką leisti mokytis toliau (pagal tuometinį požiūrį, studijuoti išleistas sūnus). Celia buvo pagrindinis Rūtos įkvėpimo šaltinis. Moteris norėjo, kad jos dukra įgytų daugiau išsilavinimo, o tai, jos nuomone, leistų Rūtai tapti vidurinės mokyklos istorijos mokytoja. Dėl šios priežasties Celia aktyviai dalyvavo dukters ugdyme, dažnai vesdavosi ją į biblioteką. Anaiptol, nei tuo laikmačiu buvo įprasta, Rūtai nebuvo primestos būsimos namų šeimininkės pareigos. Mamos ir dukros santykiai buvo itin įkvepiantys, tačiau mergaitės mama dieną prieš jos vidurinės mokyklos baigimą atgulė amžinojo poilsio…
Kaip viskas prasidėjo
Rūta ir jos mylimasis pirmą kartą susipažino būdami Kornelio universiteto studentais. Vos vieneriais metais vyresnis, aštuoniolikmetis Martinas iškart padarė įspūdį Rūtai, nes jo požiūris į moteris buvo kitoks, nei daugumos vyrų tuo laikotarpiu. ,,Martinas Ginsburgas buvo pirmasis mano sutiktas berniukas, kuriam rūpėjo, kad aš turiu smegenis“ – apie savo gyvenimo meile yra sakiusi Rūta. Pora susituokė 1954 m., praėjus vos mėnesiui, po bakalauro studijų baigimo. Kaip pati moteris tvirtina, tai nebuvo tiesiog santuoka, tai buvo šiuolaikinė santuoka ir partnerystė. Vien dėl pagarbos ir supratingumo, bei palaikymo vienas kitam, pora kartu įveikė bet kokius sunkumus gyvenime.
Netrukus po vedybų, pora persikėlė gyventi į Oklahomą. Rūta įsidarbino į Socialinės apsaugos administracijos biurą, o Martinas buvo dislokuotas kaip atsargos JAV mokymo korpuso karininkas. Sunkumai prasidėjo būtent tuo metu, kai Rūta pastojo. Tai sužinojęs jos viršininkas, pažemino moterį pareigose, bei smarkiai sumažino ir taip žemą atlyginimą.
Po metų į pasaulį atėjusi pirmagimė sukėlė daug chaoso jaunos poros gyvenime, tačiau tai nesustabdė jų noro mokytis ir tobulėti gyvenime. Abu tėvai mokėsi Harvardo tesės mokykloje. Rūta buvo viena iš 9 moterų maždaug 500 vyrų klasėje. Vos įstojus į prestižinį koledžą, Harvardo teisės dekanas pakvietė visas teisės studentes papietauti savo šeimos namuose. Valgio metu, jis pasididžiavo, jog skiria kelias laisvas vietas mokytis moterims, nors tos vietos priklausė vyrams… O savo prakalbos pabaigoje paklausė busimųjų teisės studenčių „Kodėl būtent jūs Harvardo teisės mokykloje užimate vyro vietą?“. Klausydamasi kolegių pasisakymų, Rūta suprato, jog bet koks atsakymas nebus priimtas rimtai, todėl pašmaikštavo, jog įstojo mokytis, kad geriau suprastų ir namuose palaikytų savo vyrą, kuris taip pat studijuoja teise antrame kurse.
Rūta buvo ne tik užsispyrusi, tačiau ir nepalaužiamos dvasios. Net ir tuo metu, kai jos vyrui diagnozavo onkologinę ligą, ji sugebėjo laikyti savo paskaitas ir gauti aukščiausius pažymius kurse, lankyti vyro paskaitas, padėti jam atlikti namų darbų užduotis, o tuo pačiu jį slaugyti, bei auginti mažametį vaiką. Iššūkių Rūtai tikrai netrūko. Po Martino studijų teko persikelti į Niujorką dėl advokatų kontoroje siūlomo darbo. Nors Martinas darbą gavo gana lengvai, pastarąjį rasti Rūtai buvo kur kas sunkiau. Jos išskirtinių akademinių rezultatų nepakako, kad ji būtų apsaugota nuo tuometinės diskriminacijos dėl lyties, su kuria moterys susidūrė darbo teisėje septintajame dešimtmetyje. Rūta tapo profesore ir ilgą laiką dėstė studentams už mažesnį atlygį.
1970 m. Ginsburg profesionaliai įsitraukė į lyčių lygybės klausimą, kai jos buvo paprašyta moderuoti teisės studentų grupės diskusiją „moterų išlaisvinimo“ tema. Dar po metų ji paskelbė du teisės apžvalginius straipsnius šia tema ir vedė seminarą apie lyčių diskriminaciją. Rūta ilgą laiką kaupė pyktį dėl nelygybės lyčių atžvilgiu, kol netikėtai atsirado vieta ir laikas pradėti veikti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.
Aktyvizmas
Federalinio mokesčių kodekso nuostata, pagal kurią vienišiems vyrams buvo uždrausta atskaityti mokesčius už tai, kad jie rūpinasi savo šeima – buvo pirmoji byla, kurią Rūta pasirinko kaip galimybę pakeisti Amerikos teisę lyčių diskriminacijos atžvilgiu. Dar iki R. Ginsburg, buvo moterų, bandžiusių pakeisti istoriją šiame kontekste, tačiau jos patyrė pralaimėjimus. Rūtai teko daug ko išmokti besiruošiant ginti diskriminuojamą vyrą, kuris yra nevedęs ir turi slaugyti savo mamą. Pirmiausia reikėjo mokytis valdyti emocijas, nes bet koks jų rodymas buvo tapatinamas su moteriškumu ir silpnumu, bei negebėjimu mastyti racionaliai. Taip pat, kartu su draugų, teisininkų pagalba, namuose rengė teismo posėdžių inscenizacijas. Besiruošiant bylai, buvo suvokta, kad Rūta po teisės studijų dėl diskriminacijos lyties pagrindu negavo darbo, todėl neturi atlikusi praktikos, o toks žmogus tuometinėje teisinėje sistemoje nebuvo laikomas rimtu advokatu. Sprendžiant šį iššūkį buvo nutarta, kad Rūta stos prieš teismą kartu su savo vyru Martinu, kuris turėjo neprastą reputaciją dirbant advokatų kontoroje. Kartu jie parašė 40 puslapių santrauką. Tarpusavyje pora pasisakymus apygardos apeliaciniame teisme išskaidė į dvi dalis: pirmąsias 12 žodinių pasisakymų minučių Martinas ėmėsi aiškinti mokesčių įstatymą; antrąją dalį apie konstitucinę pusę byloje aptarė Rūta. Įtikinti teisėjus sekėsi prastai. Vis dėl to, moteris, klausydama atsakovų pajuto įkvėpimą, ir per likusias 4 minutes sugebėjo įtikinti teisėjus, apie radikalių socialinių permainų poreikį. Savo kalboje ji juokavo, jog įstojus į teisės mokyklą, ten nebuvo moterų tualeto, tačiau niekas tuo nesiskundė, nes moterys ir taip stebėjosi suteikta galimybe studijuoti teisę… Praėjus daugiau nei metams po bylos, teismas priėmė palankų sprendimą ir Ginsburgai laimėjo bylą.
Aukščiausiajame Teisme, per dešimtmetį ji iškėlė šešias bylas dėl diskriminacijos dėl lyties ir laimėjo penkias. Užuot paprašiusi Teismo iš karto nutraukti bet kokią diskriminaciją dėl lyties, Rūta Bader Ginsburg nubrėžė strateginį planą, siekdama konkrečių diskriminacinių įstatų remdamasi kiekviena iš eilės pergale. Ieškovus ji rinkdavosi kruopščiai, kartais rinkdamasi vyrus, kad parodytų, jog diskriminacija dėl lyties kenkia ir vyrams, ir moterims.
Šiandien
Jei kalbėtume apie tai, kur šios kovos nuvedė Rūtą – 1993 metais ji tapo antrąja istorijoje JAV Aukščiausiojo Teismo teisėja moterimi. Rūta teigė tapusi teisininke ne tam, kad griautų vyrų valdomo pasaulio pamatus. Ji tiesiog buvo įsitikinusi galinti geriau ir nuoširdžiau dirbti šį darbą, o ilgametė teismų praktika patvirtino, kad teisėja neperlenkė lazdos nei radikaliojo, nei jokio kito feminizmo labui, nors pati susidūrė su diskriminacija dėl lyties ir vadovavo įtakingoms moterų teises ginančioms organizacijoms. Net priešininkai pripažino neabejotiną teisėjos garbingumą bei sąžiningumą.
Rūta Bader Ginsburg buvo ne kartą sakiusi, kad pasitrauks tik tuomet, kai jau bus nebegalinti susidoroti su darbo krūviu. Ji mirė savo namuose Vašingtone, 2020 m. rugsėjo 18 d., būdama 87 m., nuo onkologinės ligos komplikacijų.
Daugiau apie Rūtą Bader Ginsburg kovą rasite knygose:
- Jane Sherron de Hart „Ruth Bader Ginsburg“;
- Ruth Bader Ginsburg „My Own Words“;
- Ruth Bader Ginsburg „The Biography of Ruth Bader Ginsburg“.
Daugiau apie Rūtą Bader Ginsburg kovą rasite filmuose:
- „Nes ji yra moteris“;
- „RBG“.
Ugnė Ignatavičienė
Lyčių studijos