Ana Eleonora Ruzvelt žinoma kaip žmogaus teisių aktyvistė, pasisakanti už lygias teises, niekinanti diskriminaciją ir padedanti skurstantiems. Eleonoros manymu, jos didžiausias pasiekimas politiniame gyvenime yra pats svarbiausias žmogaus teisių dokumentas – Visuotinės žmogaus teisių deklaracija. Beje, ji yra 32-ojo JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto žmona, negrįžtamai pakeitusi pirmosios JAV ponios statuso sampratą.
Nuo pat pradžių
Ana Eleonora Ruzvelt – 1884 metų spalio 11 dieną gimė Niujorke, Manhetene, pasiturinčioje penkių asmenų šeimoje. Nors augo apsupta liokajų, prašmatnių rūbų, prabangos, deja, laimingos vaikystės ji neturėjo. Mergaitė būdama aštuonerių neteko savo mylimos mamos. Po metų mirė ir jaunesnis brolis, o dar po metų, mirtis pasiglemžė alkoholizmu sergantį tėvą. Netektys Eleonoros gyvenime iššaukė depresiją. Ligos paūmėjimą skatino ir bendraamžių vaikų patyčios dėl panelės Ruzvelt išvaizdos. Laimė, mergina neliko gyventi viena. Su jaunesniu broliu, apsigyveno pas močiutę.
Iki 15 metų Eleonorą mokė repetitoriai, o vėliau ji buvo išsiųsta mokytis į mergaičių internatinę mokyklą Didžiojoje Britanijoje „Allenswood Academy“. Mokyklai tuo metu vadovavo radikali feministė Marie Souvestre, kuri buvo pedagogė, siekusi išugdyti nepriklausomą jaunų moterų kartą. Direktorė mokė merginas (tarp jų buvo ir Eleonora) būti lyderėmis, o ne siekti ištekėti ir gyventi šeimyninį gyvenimą.
Pirmoji šalies ponia
Baigusi mokyklą, aštuoniolikmetė Eleonora iš Londono grįžo gyventi į gimtąjį Niujorką, kur sutiko savo gyvenimo meilę Frankliną Delaną Rooseveltą. Koks gi atsitiktinumas, kad abu jie (Ir Eleonora ir Franklinas) turėjo vienodas pavardes. Vis dėlto, tai nebuvo atsitiktinis įvykis… Šią porą siejo giminystės ryšiai – jie buvo penktos kartos pusbroliai. Įsimylėjėliai neilgai trukus susižadėjo ir susituokė. Nors Franklino mama, kaip tik išmanydama prieštaravo šiai draugystei, pora susilaukė net šešių vaikų!
Eleonora atskleidė savo stiprią asmenybę, kai sužinojusi apie vyro neištikimybę, jo nepaliko. Nors ji pasinėrė daugiau į darbus, bei šiek tiek atitolo nuo šeimyninio gyvenimo, liko atsidavusia ir palaikančia partnere. Kai Franklinui buvo diagnozuotas poliomielitas ir liga paveikė jo galimybę vaikščioti, Eleonora vis tiek liko šalia neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio vyro ir neleido jam užbaigti politinės karjeros. Su didele savo žmonos parama, bei perimtais agitaciniais darbais, Franklinas tapo 32–ju JAV prezidentu, o pati Eleonora pirmoji šalies ponia.
Iki Eleonorai tampant pirmąja šalies ponia, ši pozicija buvo laikoma gan nereikšminga. Prezidentų žmonos turėjo būti atsakingos už Baltųjų rūmų priežiūrą, pokylių rengimą užsienio politikams. Pirmosioms šalies damoms buvo leidžiama bendrauti tik su kitų politikų žmonomis, o kištis į valstybės reikalus moterys neturėjo jokios teisės. Bet štai, Eleonora Ruzvelt nesiruošė prižiūrėti Baltųjų rūmų, ji nusprendė garsiai kalbėti apie lygias teises visiems.
Moteris buvo pirmoji ir vienintelė Baltųjų rūmų atstovė, kuri tuo metu drįso kalbėti apie rasinę diskriminaciją ir viešai palaikė juodaodžių integraciją. Pirmoji šalies dama netgi įsigijo mergaičių mokyklą, kurioje pirmą kartą per visą JAV istoriją galėjo mokytis ir juodaodės mergaitės. Neapsiribodama rasinės diskriminacijos mažinimu, Eleonora ėmė kalbėti ir apie moterų teises, bei skleisti lygybės idėjas žiniasklaidoje. Ji ne tik vedė radijo laidas, bet ir laikraštyje „My day“ turėjo savo skiltį, kurioje publikuodavo įvairius straipsnius apie politines ir socialines problemas, aprašė ir savo veiklą ir tai tęsė iki pat savo gyvenimo galo. Jausdama pareigą ginti moterų teises, Eleonoros Roosevelt savo rengiamose spaudos konferencijose leisdavo dalyvauti tik reporterės moterys, vyrai ten buvo neįleidžiami. Tokiu būdu buvo saugomos moterų reporterių darbo vietos, bei parodoma, kad moterys gali būti puikios žurnalistės. Dar ji buvo moterų prekybos unijos lygos aktyvistė. Be rasinės ir lyčių lygybės, prezidento žmona kovojo už vaikų teises ir darbuotojų teises. Iš moters pusės buvo kalbama apie vaikų darbo panaikinimą, kovojama už 48 valandų trukmės darbo savaitę, bei siekė, kad būtu įvestas minimalus atlygis už darbą. Tai byloja apie moters platų suvokimą lygių teisių politikoje.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija
Po vyro mirties, Eleonora Ruzvelt nebenorėjo tęsti politinės karjeros, tačiau liko aktyvia žmogaus teisių puoselėtoja. Nuo 1945 m. iki 1953 m. Eleonora priklausė Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai, taip pat buvo Jungtinių Tautų teisių komisijos pirmininkė. Ten ji prisidėjo prie Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos sukūrimo. Tai yra svarbiausias dokumentas, įprasminęs žmogaus teises ir padėjęs pagrindus tolimesniems žmogaus teisių raidos etapams. Nors Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra tik rekomendacinio pobūdžio, ji pasiekė rezultatų ir tapo pamatiniu dokumentu kitiems žmogaus teisių dokumentams. Šis faktas tik patvirtina, jog žmogaus teisių problema tuo laikotarpiu buvo aktuali visame pasaulyje, antraip ji nebūtų susilaukusi tokio pripažinimo, būdama rekomendacinio pobūdžio. Kaip sakė pati Eleonora, tai ir buvo jos pats didžiausias pasiekimas.
Šiandien Eleonora Ruzvelt minima kaip ilgiausiai išlaikiusi pirmosios šalies ponios statusą, pakeitusi jo suvokimą, bei palikusi nepakeičiamus pagrindus žmogaus teisių istorijoje. Žymiai moteriai nebuvo lengva kovoti už lygybę. Ji sulaukė daug kritikos, nepalaikymo, buvo kamuojama depresijos, ant pečių nešėsi atsakomybę už vyro sveikatą. Tačiau kaip ji pati yra pasakiusi – Jūs įgaunate jėgų, drąsos ir pasitikėjimo kiekvieną kartą, kai sustojate pažvelgti baimei į akis. Darykite tai, ko, jūsų nuomone, jūs negalite.
Daugiau apie Eleonora Ruzvelt kovą rasite knygose:
- Russell Freedman – „Eleanor Roosevelt: A Life of Discovery’’
- Eleanor Roosevelt – „The Autobiography of Eleanor Roosevelt’’
- Sneed B. Collard – „Eleanor Roosevelt: Making the World a Better Place”
- Barbara A. Somervill – „Eleanor Roosevelt: First Lady of the World”
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija
Ugnė Kemėšiūtė
Lyčių studijos
Puikiai aprašyta. Ana Eleonora Ruzvelt yra pasaulinio mąsto švyturys.