Sekmadienį Talibanas laimėjo beveik du dešimtmečius trukusią kovą – organizacija užėmė Afganistano sostinę Kabulą, o kartu ir kontrolę valstybėje. Staigus valdžios nuvertimas sukėlė chaosą: šalies gyventojai, Afganistane rezidavę diplomatai bei dislokuoti kariai traukiasi, siekdami išvengti naujai įsigalėjusio režimo žiaurumo. Tarptautinė bendruomenė ypatingai nerimauja dėl moterų ir mergaičių padėties (ir ateities) Talibano valdomoje valstybėje. 1996-2001 metais, kai šalį pirmąjį kartą valdė rėžimas, moterims buvo uždrausta dirbti ar bendrauti su vyrais, kurie nebuvo jų giminaičiai. Jos taip pat privalėjo viešose vietose dėvėti burką – kūną ir veidą dengiantį drabužį. Jei šiems reikalavimams būdavo nepaklūstama, moterys sulaukdavo žiaurių bausmių – įkalinimo, kankinimo ar netgi mirties. Todėl šiandien „Žmogaus teisių balsas“ pristato keturių moterų aktyvisčių patirtis – autentišką žvilgsnį į esamą situaciją.
Viena aktyvistė, kalbėdama su sąlyga į išsaugotą anonimiškumą, teigė, kad nepaisant tarptautinio pripažinimo, kurį su kitomis aktyvistėmis įgijo sulaukusios palaikymo iš JAV, dabar bijanti dėl viešai skleistos nuomonės. „Mes buvome tie žmonės, kurie visus šiuos metus garsiai kalbėjo apie problemas. Afganistanas liepsnoja. Niekas neturi vizos. Visi nieko neturi. Jei nuoširdžiai, esu pasimetusi.“
Kamila Sadiqi, viena iš garsiausių Afganistano moters teisių gynėjų ir buvusios vyriausybės ministrė, dalinosi, jog Talibanui užėmus valdžią ji patapsianti ypatingai pažeidžiama. „Kiekvieną minutę galvoju apie įsiveržiantį Talibaną. Jei jie ateis, keliaus tiesiai į mano namus.“ Tačiau „Evening Standard“ duomenimis, moteriai pavyko sėkmingai pabėgti privačiu lėktuvu su kitais penkiolika asmenų. Šiuo metu ji glaudžiasi Ciuriche, iš kurio tęs kelionę į Londoną.
Mariam Atahi penktadienį sakė žurnalistams, jog bijo, kad Talibanas „ateis ir mane nužudys.“ Moteris dalinosi besijaudinanti dėl Talibano bausmės: „nes per praėjusius 20 metų, aš advokatavau už moterų teises, o tai priešinosi Talibano ideologijai ir idėjoms. Žmonės bijo, kad rytojaus naktį arba naktį po rytojaus Talibanas užims Kabulą ir sugrįš 1996-siais vyravusi situacija. Afganistano moterys, kurios tiek daug iškentė per Talibano valdymą, baiminasi to, kas įvyks.“
Aisha Khurram, buvusi Jungtinių Tautų jaunimo atstovė, teigė, kad „ta diena [sekmadienis, kai buvo užimtas Kabulas] sutrupino mūsų sielas ir viltis. Tai buvo tarytum paskutinio teismo diena – tauta stebėjo kaip viskas sugriuvo per akimirką. Pasaulis ir Afganistano lyderiai pasmerkė jaunąją Afganistano kartą. Išsilavinusios moterys, kurios tikėjosi šviesesnės ateities sau ir būsimoms kartoms, šiuo metu išgyvena košmarą.“
Afganistano moterų liudijimai kalba apie baimę, jog jų teisės – žodžio laisvė, susibūrimų laisvė, ar netgi teisė į gyvenimą – bus atimtos Talibano. Laikas parodys įsigalėjusio režimo planus, tačiau viena aišku – norėdami suvokti tikrąją situaciją bei ieškoti būdų, kaip padėti, turime remtis žodžiais, sklindančiais iš pirmųjų lūpų.