Šiandienos žmogui pasijusti stebimam kito vargiai reikštų pirmuosius paranojos požymius: pakanka paspausti ant vienos iš nesuskaičiuojamų nuorodų internete ir mūsų asmeninė informacija patampa ne tokia ir asmeniška. Pavyzdžiui, „Cybernews“ publikuotame straipsnyje pažymima, jog vien 2020-aisiais metais kompanijos, kaip „Zoom“, „Google“, „Facebook“ ir „WhatsApp“, neteisėtai nutekino savo naudotojų informaciją (1). Informacija, patalpinta skaitmeninėje erdvėje, taip pat naudojama kaip šantažo priemonė: „Guardian“ pirmadienį publikavo straipsnį, jog vyriausybės, pasinaudodamos šnipinėjimo įranga „Pegasus“, gali įsibrauti į žmogaus teisių aktyvistų telefonus ir naudoti asmeninę informaciją, siekiant kompromituoti ir taip pažeisti (2). Reaguodami į visą aibę panašių nusikaltimų, žmogaus teisių aktyvistai vis dažniau imasi kovoti už mūsų skaitmenines teises. Todėl šiandien „Žmogaus teisių balsas“ pristato Max Schrems – iš Austrijos kilusį žmogaus teisių aktyvistą ir advokatą.
Schrems aktyvizmo kelias prasidėjo, kai studijuodamas Silicio slėnyje (angl. Silicon Valley) esančiame Santa Claros universitete, išklausė „Facebook“ atstovo pristatymą. Tada 23-jų studentą šokiravo, jog kompanijos darbuotojas atvirai pripažino, kad socialinis tinklas ignoruoja Europos duomenų apsaugos įstatymą ir elgiasi, kaip panorėjęs. Susidomėjęs šia problema, aktyvistas kreipėsi į „Facebook“, kad šie atsiųstų apie jį kaupiamą informaciją, kurią vaikinas norėjo panaudoti savo referate. Gavęs CD diską iš socialinės medijos monopolio, studentas buvo priblokštas sukauptos informacijos kiekio: 1200 puslapių, kuriuose buvo užfiksuotos visos privačiai siųstos žinutės ir viskas, ką jis kada nors buvo „pamėgęs“ (angl. „Liked“). Tai pastūmėjo vaikiną atidžiau pažvelgti į programos vykdomus veiksmus – per dvejus vakarus aktyvistas atrado 22 nusižengimus, kuriuos pateikė Airijos Duomenų apsaugos komisijos vadovui. Į skundą nebuvo sureaguota trejus metus, tačiau tai nesustabdė vaikino pastangų. 2013 metais Schrems parašė antrąjį skundą Airijos Duomenų apsaugos komisijai, šį kartą išryškindamas Facebook iš Europos į JAV perduodamų duomenų problematiką. Pagal Europos Komisijos „Saugaus uosto“ (ang. Safe Harbor) susitarimą, europietiški duomenys negali būti perduodami kompanijoms, veikiančioms trečiosiose šalyse, jei šios neatitinka saugumo reikalavimų. Schrems skunde teigė, kad nors ir atitikdamas reikalavimus, Facebook padalinys JAV neapsaugo vartotojų duomenų nuo galimų atakų iš žvalgybos tarnybų. Ir nors ši Dovydo ir Galijoto kova prasidėjo Schrems nenaudai – Duomenų apsaugos komisija skundą atmetė – aktyvistas šį sprendimą apskundė Aukščiausiajame Airijos teisme, kuris bylą perdavė Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. 2015 metais Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Saugaus uosto“ normatyvai yra neefektingi, todėl susitarimas turėtų būti anuliuotas. Schrems laimėta byla pakeitė ne tik Facebook, bet ir daugybės kitų įmonių saugumo politiką.
Po pirmosios laimėtos bylos, Schrems tęsė savo veiklą, toliau koncentruodamasis į Facebook bei gilindamasis į europiečių saugumą už Atlanto (Schrems „jauniausias“ laimėjimas – EU-JAV „Privatumo skydo“ (ang. Privacy Shield) susitarimo panaikinimas, siekiant sugriežtinti JAV galiojančius duomenų stebėjimo įstatymus(3)). Suprasdamas, jog tai tik pradžia, vaikinas kartu su dvejais bedraminčiais įkūrė „noyb“ (ang. „None of Your Business“, liet. „Ne tavo reikalas“) agentūrą, kurios tikslas – kovoti prieš privatumo ir kitų skaitmeninių teisių pažeidimus Europoje. „Už informacijos slypi didi galia.“, sako Schrems, primindamas apie aktyvizmo svarbą, „Tai yra žymiai plačiau už demokratiją. Klausimas, kuris kyla gyvenant skaitmeniniame amžiuje, yra kas valdo šią informaciją? Ar tai tikrai bus naudotojai?“
Skaityk daugiau:
1) https://cybernews.com/privacy/6-examples-of-online-privacy-violation/
3) https://www.bbc.com/news/technology-53418898
Žmogausteisės.lt
Apie žmogaus teises Lietuvoje ir pasaulyje.