„Jei tavo fotografijos nepakankamai geros, vadinasi, nebuvai pakankamai arti“

Karo fotografija, nuo pat jos atsiradimo, pasaulį iki šiol šokiruoja, skatina diskutuoti ir susimąstyti. Vienas garsiausių foto žurnalistų vengras Robert Capa (tikrasis vardas – Friedmann Endre Ernő, gimė 1913-aisiais metais Vengrijoje, žuvo 1954-aisiais Vietname), pirmą kartą pasaulį supažindino ir leido iš arčiau pažvelgti į iš politinės suirutės išsivysčiusio pilietinio karo žiaurumus. Autoriaus darbuose juntama empatija tiesiogiai labiausiai karo paliestiems žmonėms – kareiviams, reportažuose aiškiai deklaruojama kritika neteisėtai diktatūrai, brutaliai jėgai, pakeitusiai daugelio tautų istorijas.

1936-ųjų metų Robert Capa nuotrauka „Krintantis kareivis“ (originalus pavadinimas: „Loyalist Militiaman at the Moment of Death“) – vienas iš Ispanijos Pilietinio karo simbolių. 1936-aisiais prasidėjęs karas tarp F. Franco vadovaujamų fašistų ir demokratiškai išrinktos valdžios bei jos šalininkų – partizanų respublikonų, sukėlė tarptautinio masto reakciją, o tuo pačiu ir viltį, jog žlugus fašizmui Ispanijoje, pamažu jis išnyks ir kitose fašistų diktatūros užvaldytose šalyse, tokiose kaip Vokietija bei Italija. Neabejingas susiklosčiusioms politinėms ir socialinėms aplinkybėms, Robert Capa, siekdamas atskleisti kuo įmanoma daugiau tiesos, galbūt, taip pat ir naiviai tikėdamasis savo darbu pakeisti tuometinę situaciją, atkreipti tiek piliečių, tiek politikų dėmesį į nesiliaujantį žmonių žudymą, pradėjo dirbti kartu su Gerda Taro prancūzų žurnalui „Vu“. Nukeliavęs į Ispaniją, jaunas ambicingas foto žurnalistas, norėdamas būti kuo arčiau konflikto židinio, keliavo po šalies regionus ir galiausiai išvyko į Kordobą. Ten autoriui pavyko įamžinti momentą, vėliau tapusį vienu žinomiausių ir geriausiai kada nors vertintų karo vaizdų. Nuotraukoje užfiksuota Kordobos regione buvusi fronto linija, Cerro Muriano vietovė, kurioje 1936-ųjų rugsėjo 5-ąją vyko vienas iš karo mūšių. Nuotraukos įvykio lokacija, kaip ir pats nuotraukos autentiškumas, itin diskutuotina praėjusio amžiaus tema. Daugelis kritikų teigė (vienas iš jų José Manuel Susperregui), jog nuotrauka daryta kiek toliau nuo Kordobos, Espejo vietovėje. Tačiau, pasak Richard Whelan (vieno iš Robert Capa biografijos autorių, kūrybos tyrinėtojų), R. Capa kadras yra realus, o jo lokacija tiksli, tai patvirtina ir vietinių gyventojų atpažintos vietos, keleto autorių užfiksuoti tie patys miestelio žmonės.

Nuotraukoje – R. Capa palaikytų respublikonų (kitaip dar vadinamų lojalistų) kario mirties momentas. Gana ilgai vaizduojamojo tapatybė nebuvo žinoma, tačiau Richard Whelan atlikta išsami „Krintančio lojalistų kario“ nuotraukos analizė pateikė detalizuotus įrodymus. 1996 metais, praėjus šešiasdešimt metų nuo Cerro Muriano mūšio, ispanas Mario Brotóns Jordá (vienas iš dalyvavusiųjų ir sužeistųjų mūšio dalyvių) atpažino nuotraukoje esantį vyrą, teigdamas, jog jis yra vienintelis 1936-aisiais rugsėjo 5 d. žuvęs karys Federico Borrell García (buvęs garsus Taino slapyvardžiu) – vienas žinomesnių iš su fašistais kovojusių Columna Alcoyana grupės narių, priklausęs maištingai respublikonų sąjungai Confederación Nacional del Trabajo (šios sąjungos inicialai „CNT“ išsiuvinėti ant kareivio kepurės). Dar vienas įrodymas – ovinių dėklas, kurį atpažino Mario Brotóns Jordá, teigęs, jog tokia pasiuvimo stilistika ir medžiaga būdinga tik Alcoy regionui. Taip pat, lyginant aptariamą nuotrauką su šio kario portretu, matomi tie patys bruožai: aukšta kakta, išraiškingi, stori antakiai, putlios lūpos, ryškus žandikaulis – žuvusiojo tapatybę nustatyti padėjo ir artimųjų liudijimai.

Šis kadras, mano nuomone, ne veltui yra laikomas Ispanijos Pilietinio karo simboliu ir, apskritai, vienu garsiausių karo fotografijos pavyzdžių. Robert Capa yra pasakęs: „Jei tavo fotografijos nepakankamai geros, vadinasi, nebuvai pakankamai arti“. Ši mintis itin tiksliai atspindi karo fotografijos esmę tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Foto žurnalistai, dirbantys konfliktinėse zonose, nuolat turi būti kuo arčiau veiksmo, dažnai net rizikuodami savo sveikata ar gyvybe. Tačiau, svarbus yra ir dalyvavimas – buvimas arti įvykio ir psichologine prasme. Neturint vidinės motyvacijos, išsikelto tikslo, aiškaus noro ar nors menkiausios ambicijos kurti ne vien dėl kūrybos, jokia, tuo labiau, karo fotografija neegzistuotų. Robert Capa – vienas iš autorių, kuris priešinosi to meto amoralumui, dehumanizacijai, siekė savo darbais keisti jei ne pasaulį, tai bent žmonių požiūrį, juos supažindinti su vyraujančia neteisybe, į viešumą iškelti aktualius, dažnai cenzūros draustus klausimus, rodyti tiesą, įprasminant už ją kovojusiųjų auką. Šio autoriaus darbuose, taip pat ir aptartoje nuotraukoje matomas negailestingas egzistuojančios realybės įrodymas, užfiksuotas lemiamas jauno žmogaus, kovojusio už savo tautą, mirties momentas dar kartą įrodė, kad menas, ypač fotografija, gali tapti galingu ginklu kovoje net ir su pasaulinio masto problemomis.

Šis straipsnis taip pat publikuotas žurnale Žmogaus teisių balsas.

Kristina Kukarevičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *