LGBT+ žurnalai – langas į kitokį pasaulį

Savo nuomonės ir žinių išsakymas straipsniu ar kokiu kitu tekstu suteikia žmogui balsą ir jausmą bei viltį, kad jo nuomonė bus išgirsta ir suprasta kitų. Straipsnių, skelbimų, esė rinkiniai, laikraščiai ir žurnalai, jungia bendraminčius ir pažymi jų bendruomenę žemėlapyje vadinamame visuomene.

Sportininkai, paaugliai, astronomijos entuziastai, juos prisimename, kai žvilgsnis bėga per lentynose išdėliotus žurnalus. Taip pasauliui pradėjo kalbėti ir ilgai buvusi priversta slėptis LGBT+ bendruomenė. Atsidūrę 6 dešimtmetyje JAV būtume galėję atrasti žurnalą gyventojams padėjusį suprasti, kodėl homoseksualios moterys neturėtų būti atskirtos. Vėliau 10 dešimtmetyje Vilniuje pasirodė žurnalas skirtas Lietuvos „Gėjams ir jų draugams“.

„Kopėčios“

Del Martin ir Phyllis Lyon, lesbiečių teisių aktyvistės šešto dešimtmečio JAV, įkurtos organizacijos „Biličio dukterys“ žurnalas „Kopečios“ leistas nuo 1955 m. iki 1972-ųjų.

17 metų leistas žurnalas prasidėjo nuo 8 moterų grupelės, kurios troško sutikti daugiau LGBT+ bendruomenei priklausančių moterų, bet konservatyvioje visuomenėje neturėjo tam galimybių. Barai, kur lankydavosi homoseksualūs asmenys kentėjo nuo pasikartojančių policijos reidų, o spauda, kaip įvardina viena iš steigėjų, neskelbė nieko teigiamo apie bendruomenę: „Laikraščiuose LGBT+ asmenys buvo minimi tik tada, kai buvo išvardinami baruose sugautųjų vardai.“

Pirmi spausdinimo mašinėle surinkti kelių puslapių numeriai buvo išsiųsti visoms LGBT+ atstovėms, kurias autorės asmeniškai pažinojo, bet vėliau žurnalas išaugo. Kiekvieno numerio pradžioje buvo galima rasti redaktorių žodį, kuriame buvo nusakyti žurnalo tikslai: padėti skaitančiajai suprasti savo tapatybę ir vertę visuomenėje, edukuoti publiką, kad po truputį būtų sulaužyti nusistovėję stereotipai ir LGBT+ netektų savo tabu statuso. Taip pat buvo aktualus bausmių už homoseksualius santykius tyrinėjimas ir darbas įstatymams pakeisti – t.y. tai, ką dabar pavadintume advokacine veikla. Leidėjos tikėjo, kad jei tik visuomenė išgirstų ir daugiau sužinotų apie LGBT+ asmenis, jie laisvai galėtų joje egzistuoti ir nepatirti diskriminacijos.

Redagavimą perėmus Barbarai Gittings, žurnalas itin išaugo, ilgis siekė net 40 puslapių. Jame buvo galima rasti poezijos ir trumpų istorijų bei esė, taip pat naujienų iš aktyvisčių susitikimų ir gyvenimų, knygų apžvalgų, Gittings redagavimo metais buvo spausdinamos homoseksualių porų nuotraukos tam, kad būtų galima parodyti, kokios laimingos poros yra kartu.

„Naglis. Laikraštis gėjams ir jų draugams“

Ketverius metus leisto laikraščio/žurnalo pirmas iš 24 numerių išleistas 1993 m. Tuometinėje Lietuvoje, homoseksualūs santykiai vis dar buvo baudžiamojo kodekso sudedamoji dalis, bet kavinės ir barai, kuriuose rinkdavosi bendruomenės nariai buvo gana gerai žinomi visuomenei.

Jo redaktorius Stasys Dimbelis į laikraštį sugebėjo įtraukti visko. Žurnalas buvo žinomas kaip erotinio pobūdžio, būtent erotinių istorijų ar nuotraukų dažnai ir pageidaudavo skaitytojai, nors beveik niekas netroško dalintis sava patirtimi. Didelę istorijų dalį sukūrė pats redaktorius, remdamasis idėjomis rastomis užsienio publikacijose. Puslapiuose tilpo ir apsinuoginusių vaikinų nuotraukos, pažintims skirti skelbimai, straipsniai kaip užkariauti vaikino širdį. Atsirasdavo ir reklamos skirtos paviešinti gėjams skirtus renginius ar kavines ir jų darbo laiką. Vis tik laikraštis turėjo ne tik erotinį pobūdį: redaktorius pridėdavo ir sukurtos bei išverstos poezijos bei naujienų iš kitų šalių apie LGBT+ teises. Be to jis buvo skirtas „tikriems vyrams“ – parodyti, kad skaitydami vyrai nepraranda „vyriškumo“ ir neturėtų gėdytis. Vis tik laikraštis susidūrė su dideliais sunkumais to meto Lietuvoje: atviras ir liberalus žurnalas susilaukė kritikos ir iš skaitytojų, ir iš aukštas pareigas užimančių asmenų. Iš daugybės skaitytojų laiškų, tik keletas atsiliepdavo pozityviai ir palaikydavo leidėją. Sunku buvo ir su laikraščio sklaida: jį būdavo galima rasti dažniausiai tik medicinos įstaigose arba erotinių prekių parduotuvėse. Kioskeliuose dirbančios pardavėjos juos retai padėdavo vitrinose, o jo ieškantieji gėdindavosi prašyti. Pats redaktorius juos siųsdavo paštu, prieš tai uždengęs žurnalo pavadinimą papildomais popieriaus lapais skaitytojų prašymu, arba išvežiodavo visoje Lietuvoje. Dabar žurnalus galima pavartyti Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Akivaizdu, kad įvairūs leidiniai padėjo formuojant LGBT+ bendruomenę ir skleidžiant žinias. Vien faktas, kad Lietuvoje egzistavo tokio pobūdžio žurnalas žiūrint šių dienų požiūriu atrodo keistas, nes tikriausiai tokį leidinį išleidus dabar visuomenės reakcija galimai galėtų būti net ir dar aštresnė.

Saulė Morkūnaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *