Skaitymas ir laisvas rašto publikavimas dabar yra laisvė, kuria galime nesunkiai naudotis kasdien. Galime bet kada įkelti savo tinklaraštį į WordPress ar perskaityti naujienas Facebook. Tačiau taip buvo tikrai ne visada. Pažiūrėkime, kaip kito požiūris į saviraiškos laisvę Jungtinėje Karalystėje dar praeitame šimtmetyje.
Tai pirmoji modernioji demokratija, kuri kūrėsi remdamasi moderniosios politikos filosofijos pradininku laikomu Thomas Hobbes, liberalizmo tėvu tituluojamo John Locke ir moderniosios ekonomikos pradininko Adam Smith idėjomis, skleidžiančiomis laisvę ir lygybę. Tačiau, ir šioje šalyje, ne kiekvienas užrašytas žodis pasiekdavo visuomenę. Ką ir kodėl cenzūravo britai?
Homoseksualumas
Kontraversiška tema per visus amžius – homoseksualumas. Vakarų pasaulyje jis nuolat susidūrė su draudimais, kriminalizavimu ir visuomenės pasmerkimu. Jungtinėje Karalystėje homoseksualūs santykiai buvo dekriminalizuoti 1967-aisiais metais, o iki tol gėjams ir biseksualiems vyrams griežčiausia bausmė galėjo būti kalėjimas iki gyvos galvos. Po to 2004-aisiais sekė tos pačios lyties civilinės partnerystės, o 2013-aisiais – ir santuokos įteisinimas. (Palyginimui, Lietuvoje santykiai tarp tos pačios lyties žmonių dekriminalizuoti 1993-aisiais, tačiau bet kokia oficiali partnerystė nėra įteisinta iki šiol.)
Moterys
XX a. pradžioje, daugumai įstatymiškai įtvirtintų teisių visuomenė nebuvo pasiruošusi. Jungtinėje Karalystėje 1918-ais metais moterims leista balsuoti, 1919-aisiais išleistas aktas draudžiantis lyčių diskriminaciją, tačiau kasdienybėje seksualinė laisvė vis dar buvo didelis tabu. Buvo gaji nuomonė, kuri rėmėsi 1886-ųjų psichoanalitinėje literatūroje pateiktu apibrėžimu, jog homoseksualumas tarp moterų yra „seksualinė inversija“ arba „fizinė negalia“. Įdomu tai, kad homoseksualūs santykiai tarp moterų Didžiojoje Britanijoje niekada nebuvo kriminalizuoti ar kitaip minimi įstatymuose.
1928-aisias išleista ir tais pačiais metais uždrausta novelė „Vienatvės šulinys“ (aut. Radclyffe Hall) buvo cenzūruota dėl „didelio nepadorumo“. Knygos pagrindinė veikėja Stephen Gordon nuo mažų dienų buvo auginama kaip berniukas, jau būdama septynerių įsimylėjo tarnaitę, o galiausiai persikėlė gyventi į Paryžių su tarnystes karo metu sutikta Mary. Paskutinė knygos eilutė, kuri yra malda Dievui, apibūdina tuometinį visuomenės požiūrį šia tema: „Dieve, atsiduso ji, mes tikime, mes tau sakėme, jog tikime į tave… Mes nenusisukome nuo tavęs, tad pakilk ir apgink mus. Pripažink mus, Dieve, prieš visą pasaulį. Suteik teisę mūsų egzistavimui!“ (angl. „God, she gasped, we believe; we have told You we believe… We have not denied You, then rise up and defend us. Acknowledge us, oh God, before the whole world. Give us also the right to our existence!“). Deja, malda nebuvo išgirsta – nors nešvankiausia eilutė rasta knygoje buvo „… ir tą naktį jos buvo neišskiriamos“, to pakako, kad knyga būtų uždrausta iki pat 1959-ųjų, kai buvo pakeistas įstatymas dėl cenzūros.
Tuo pačiu nešvankumo ir amoralumo pagrindu buvo uždraustos šios knygos: D. H. Lawrence „Ledi Čaterli meilužis“, kurioje vaizduojama jaunos aristokratės romanas su tarnaite, to paties rašytojo „Vaivorykštė“ – joje viena iš herojų turi trumpą romaną su savo mokytoja.
Norintiems išvengti cenzūros, rašyti apie moterų homoseksualumą buvo galima tik tada, jei pagrindinė herojė kenčia dėl savo veiksmų, galiausiai nusižudo, ar „atsiverčia” į heteroseksualumą. Kitą gudrų cenzūros išvengimo kelią pasirinko Virginia Woolf savo novelėje „Orlando“ – ji nevartojo tiesiogiai su homoseksualumu siejamų išsireiškimų, o pačią knygą pavadino autobiografine, taip išvengdama tais pačiais metais parašyto „Vienatvės šulinio“ likimo.
Vyrai
Homoseksualių menininkų situacija buvo kiek kitokia. Po Oscar Wilde’o teismo XIX-ojo amžiaus pabaigoje, jie būrėsi kartu slaptuose klubuose, toliau nuo visuomenės akių, viešai nedeklaruodavo savo orientacijos. E. M. Forster’io knyga „Mauricijus“, kurioje pasakojama apie homoseksualų vyrą ir jo gyvenimą, buvo išleista tik po jo mirties, 1971-aisiais, nors parašyta dar 1914-aisias. Verta paminėti tai, kad pirmoje XX-ojo amžiaus pusėje, Britanijoje, nei viena knyga, kurios tematika yra homoseksualumas tarp vyrų, nebuvo parašyta vietinio rašytojo. Visos jos buvo verstos iš italų, prancūzų, vokiečių kalbų. Vyrams buvo skiriami viešieji darbai arba sodinimas į kalėjimą tik už atvirą homoseksualumo demonstravimą. Tad jie būrėsi slaptuose klubuose, apie garsių žmonių homoseksualumą žinojo tik jų draugai ir artimieji. James Joyce dėl galimo persekiojimo gyveno tame pačiame mieste, kuriame paskutines dienas praleido Oscar Wilde – Paryžiuje, kur buvo susibūrę Vakarų pasaulio kovotojai už lygias teises ir už moterų laisvę į pasirinkimą. Ir tai nesutapimas – Prancūzijoje homoseksualumas tarp bet kokių lyčių buvo dekriminalizuotas 1791-aisiais!
Nešvanki kalba
Kitas pagrindas, dominavęs knygų draudimui pateisinti buvo nešvanki kalba. Ironiška, žinant, kad prieš keletą metų nuvilnijo žiauriausias tų dienų įvykis – Pirmasis pasaulinis karas, nuo kurio grotestiškumo, žiaurumo ir nešvankumo nepabėgo niekas. Tačiau „prarastoji karta“ kaip žmones suaugusius pilnametystės karo metu „pakrikštijo“ Gertrude Stein, garsi feministė ir artima Ernest Hemingway draugė ir mokytoja, dar bandė susigrąžinti praeito šimtmečio tvarką ir moralus.
Vienas garsiausių tokios cenzūros pavyzdžių buvo 1922-aisiais jau minėto Džeimso Džoiso parašytas „Ulisas“ – moderni alegorija į Homero „Odisėja“. Dauguma dabartinių rašytojų, literatūros kritikų ir leidėjų vadinama svarbiausia ir įtakingiausia knyga visoje literatūros istorijoje(!). Bet vos ją išleidus į knygą buvo žiūrima kitaip, ir Valstybinių Kaltinimų Biuro atstovas (angl. Director of Public Prosecutions), seras Archibald Bodkin perskaitęs tik vieną skyrių paskelbė knygą esant „absoliučiai nešvankia ir nepadoria“. 1926-aisiais metais James Joyce parašė tarptautinį protestą dėl knygos uždraudimo, po juo pasirašė 167 žmonės, tarp kurių buvo Ernestas Hemingvėjus, Albertas Einšteinas, Herbertas Džordžas Velsas ir kiti įtakingi rašytojai, vertėjai ir kritikai. Vis dėlto, draudimas buvo panaikintas tik 1936-aisiais metais.
Dar vienas garsus cenzūros atvejis dėl nešvankios kalbos naudojimo buvo Henrio Milerio knyga „Vėžio atogrąža”, uždrausta nuo jos išleidimo 1934-aisiais. Pats autorius knygos pavadinimą aiškino taip: „vėžys man simbolizuoja civilizacijos negalią, neteisingai pasirinkto kelio galą, būtinumą radikaliai pakeisti kryptį ir pradėti viską iš naujo“ (angl. „It was because to me cancer symbolizes the disease of civilization, the endpoint of the wrong path, the necessity to change course radically, to start completely over from scratch“). Nors teisininkas ir oficialus JAV cenzorius Huntington Cairns uždraudė „Vėžio atogrąžą“ JAV, kurios pavyzdžiu pasekė ir Didžioji Britanija, jis pripažino jos literatūrinę vertę. Tačiau pirmasis leidimas atšaukus draudimą buvo tik 1963-aisiais.
Beje, dėl nešvankios kalbos taip pat buvo uždraustos H. Milerio – „Ožiaragio atogrąža“ ir Vladimiro Nabokovo „Lolita“.
Knygų draudimai tuo metu ir iki šiol labiau vyravo Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes jose knygas galima drausti ne tik visos šalies mastu, bet valstijos, bibliotekos ar mokyklos mastu.
Lietuva
O kas knygų draudimų fronte vyko Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo? Nepageidaujamu buvo paskelbtas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“, po jo išleidimo 1993-iaisiais, dėl kunigo ir pasaulietės santykių ir daugybės sekso scenų, Danutės Balsytės-Lideikienės „2000 metų lietuvio kalendorius“, už kurstomą antisemitizmą ir antilenkizmą, uždrausta nuo išleidimo 2000-aisiais ir Neringos Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“, išimta iš knygynų nuo jos išleidimo 2014-aisiais metais. Joje pateikiamos istorijos apie įvairias socialinę atskirtį ir diskriminaciją patiriančias grupes – neįgaliuosius, emigrantus, homoseksualius ir skirtingos nei dauguma odos spalvos asmenis, romus bei kt. Žinoma, labiausiai dorybės sargams užkliuvo homoseksualumas. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvados pasakas įvardijo kenksmingomis nepilnamečiams iki keturiolikos metų bei skatinančiomis kitokią nei LR Konstitucijoje įtvirtintą šeimos kūrimo formą. Dėl tos pačios priežasties nukentėjo ir neseniai pasirodęs naujas Skamp dainos „Love Me Like There’s No Tomorrow“ klipas, kuriame vaizduojamos tiek homoseksualios tiek heteroseksualios poros – didžiosios Lietuvos televizijos atsisako jį rodyti.
Šiomis dienomis, kai informacijos sklaida yra nematytuose aukštumose, o propaganda ir fake news vis giliau skverbiasi tiek į politiką, tiek į mūsų asmeninį gyvenimą, ar mums reikalinga stipresnė cenzūra? Ir kaip šioje opioje dilemoje mes turėtume jėgų išlaikyti žodžio laisvę? Būkite atidūs, skaitykite ne tik su atmerktomis akimis, bet ir su įjungtu protu.
Straipsnis taip pat buvo publikuotas žurnale Žmogaus teisių balsas.