TOP5 savaitės įrašai „Twitter“ | 08 06 – 08 13

„Žmogaus teisių balsas“ apžvelgia svarbiausias žmogaus teisių naujienas pasaulyje. Sek pasaulio pulsą per tweetus kartu

Pirmadienį Nagasakis paminėjo septyniasdešimt šeštąsias atominio bombardavimo metines. Japonijos miesto meras Tomihisa Taue kalboje, skirtoje atminti 1945-siais įvykusią tragediją, reikalavo Japonijos, JAV ir Rusijos imtis daugiau veiksmų, užtikrinsiančių atominių ginklų eliminavimą. Vienas iš jų – zonos, kurioje būtų draudžiami atominiai ginklai, kūrimas šiaurės rytų Azijoje. Šį pasiūlymą galima interpretuoti kaip alternatyvos ieškojimą JAV pasiūlymui: atominių ginklų naudojimą sąjungininkų, neturinčių tokios ginkluotės, gynybai.

Nagasakio meras taip pat išskyrė Rusiją ir JAV – valstybes, turinčias didžiausius atominių ginklų arsenalus – jas paskatino nustoti tobulinti branduolinius ginklus ir sugrįžti prie branduolinio nusiginklavimo siekimo. 

Tokijas draudžia atominių ginklų gamybą, laikymą ar priėmimą iš kitų valstybių, tačiau Japonija yra JAV sąjungininkė, todėl šalyje yra dislokuota penkiasdešimt tūkstančių amerikiečių karių; ją taip pat gina JAV „branduolinis skėtis“ (atominių ginklai gali būti panaudoti JAV sąjungininkų, neturinčių tokios ginkluotės, gynybai). Šios sąlygos, patvirtintos po II pasaulinio karo, sumažina galimybę, jog Japonija pasirašys JT „Sutartį dėl branduolinio ginklo uždraudimo“. Valstybė šiuo metu taip pat stiprina savo kariuomenę bei didina bendradarbiavimą su kitomis atominę ginkluotę turinčiomis valstybėmis, kaip Didžioji Britanija ar Rusija, siekdama kovoti prieš grėsmę keliančias Kiniją ir Šiaurės Korėją.

Tarptautinė organizacija „Amnesty International“ reikalauja Azerbaidžano institucijų tučtuojau užbaigti smurtavimo prieš žmogaus teisių aktyvistes ir gynėjas kampaniją, o jos vykdytojus atitinkamai nubausti – nesvarbu, tai privatūs asmenys, valstybės darbuotojai, ar saugumo tarnybų nariai.

Šie veiksmai – sisteminis bandymas nutildyti ir sumenkinti aktyvistes ar jų partnerius. Žmogaus teisių gynėjos susiduria su šmeižto kampanijomis, kuriomis siekiama įtikinti, jog jos yra blogos žmonos ir motinos. Jos taip pat šantažuojamos, įsilaužiant į socialinių tinklų profilius ir viešai publikuojant privačius pokalbius, asmeninę informaciją ar seksualinį turinį. „Tai, jog smurto taikiniai yra moterys, išreiškusios kritiką Azerbaidžano institucijoms ar žmogaus teisių situacijai šalyje, sufleruoja, jog Azerbaidžano valdžia yra tiesiogiai ar dalinai atsakinga dėl šių nusikaltimų“ – teigia Natalia Nozadze, „Amnesty International“ įvykių Pietų Kaukaze tyrėja.

Aktyvistėms privalo būti leidžiama išnaudoti turimas teises ir tęsti teisėtas veiklas, kurios nebūtų varžomos smurto ir siekių susidoroti.

Po 15 metų tyrimo Kambodžos Raudonųjų khmerų teismas artėja prie pabaigos. Paskutinis viešas teismo posėdis yra numatytas rugpjūčio 16 dieną. Juo metu pasisakys ir bandys apsiginti už padarytus nusikaltimus 1975-1979 metais vienintelis gyvas likęs Pol Poto pakalikas, buvęs šalies vadovas Khieu Samphan.

Kambodžos ir tarptautiniai teisėjai svarstys 90-mečio apeliaciją dėl klaidingo apkaltinimo vykdant genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui. Iš viso teisėjų svarstymams ir kaltinamojo išklausymui yra skirtos 9 dienos, po kurių Kambodžos teismų specialiosios kolegijos pradės penkiolikos metų teisinės veiklos proceso pabaigą.

Helen Jarvis, iki 2009 metų buvusi KTSK viešųjų ryšių vadovė, vėliau tapusi pagalbą teikiančio nukentėjusiesiems departamento vadove, teigia, kad prireikė Heraklio stiprybės ir jėgų įsteigti tribunolą bei pasiekti pergales. Jos manymu, jei ne Jungtinių Tautų organizacija, nežinia, kaip ši istorija būtų pasibaigus. Dėl to, kad teismus rėmė ir palaikė JT, pavyko iškovoti pergalę ir nuteisti vyresniuosius Raudonųjų khmerų vadus, kurie yra atsakingi už maždaug 2,3 milijono Kambodžos piliečių nužudymą. Šie teismai taip pat padėjo palikti įrašą tarptautinėje istorijoje ateities kartoms.

KTSK taip pat pavyko užtikrinti S21 kankinimų ir tyrimų centro komendantui Kaing Guek Eav, dar žinomam draugo Duch vardu, ir „broliui numeris du“ Nuon Chea įkalinimus. Abu jie mirė savo kamerose. Kiti, įskaitant ir Pol Pot vyriausybės Užsienio Reikalų ministrą Ieng Sary ir jo žmoną Ieng Thirith, ir buvusį Karo vadą Ta Mok, mirė nespėjus įvykdyti teisingumo.

Tęsiant praėjusios savaitės temą apie feminizmą Pietų Korėjoje, BBC pristatė naują straipsnį.

Kai Pietų Korėjos lankininkė An San Olimpiadoje laimėjo tris aukso medalius, be pagyrų namuose jos laukė kritikos strėlės. Kodėl? Dėl jos trumpų plaukų!

Neskaitant įvairių įžeidimų, paleistų į An, ji taip pat susilaukė feministės etiketės. Pietų Korėjoje šis žodis yra dažniau siejamas neapykanta vyrams.

Vienas vyras rašė socialiniuose tinkluose: „Gerai, kad ji laimėjo auksą, bet jos trumpi plaukai primena feministes. Jei ji feministė, atsiimu visą palaikymą, nes visos feministės turėtų mirti“.

Tačiau kartu su kritika auga ir atletės palaikymas: tūkstančiai korėjiečių moterų pradėjo kelti nuotraukas su savo trumpomis šukuosenomis teigdamos, kad trumpi plaukai nepadaro jų mažiau moterimis.

Moterys Pietų Korėjoje ilgai turėjo kęsti diskriminaciją ir mizoginiją visuomenėje, bet per pastarąjį dešimtmetį jos žengė didelius žingsnius pirmyn link lygybės – pradedant #MeToo judėjimu, baigiant abortų draudimo įstatymo panaikinimu.

Han Jiyoung, viena iš #women_shortcut_campaign sumanytojų pasibaisėjo matydama gausybę An San žeminančių komentarų interneto svetainėse, kur dominuoja vyriška auditorija. Dauguma anti-feministų, pasak Jiyoung, yra daugiausia jauni vyrai, tačiau pasitaiko ir vyresnių vyrų ar net moterų.

„Tokie jų komentarai, masinis puolimas, siunčia žinutę, kad vyrai gali kontroliuoti moteris, kontroliuoti jų kūną, todėl moterys turėtų slėpti savo moteriškumo identitetą,“ teigia ji.

Bet kodėl trumpi plaukai tapo feminizmo asociacija?

Naujos knygos apie #MeToo judėjimą Pietų Korėjoje autorė Hawon Jung mano, kad feminizmas ir trumpi plaukai tapo glaudžiai susiję po 2018 metais vykusio „Nusiplėšk korsetą“ (angl. Cut the Corset) judėjimo, kai jauno moterys metė iššūkį nusistovėjusiems grožio idealams nusikirpdamos plaukus bei nebenešiodamos makiažo. Nuo to laiko trumpi plaukai patapo politiniu pareiškimu tarp jaunųjų feminisčių. Tačiau šis feminisčių „pabudimas“ pažadino ir kritikos bangą iš vyrų, kuriems šis judėjimas pasirodė persūdytas.

Ši trumpų plaukų ir An San kampanija pasirodė praėjus kelioms savaitėms po kitos agresyvios anti-feministinės kampanijos iš vyrų pusės. Pyktis ir agresija kilo dėl šio 🤏 simbolio. Pasak kai kurių vyrų, jis imituoja feminisčių ženklus šaipantis iš jų genitalijų dydžio ir ilgio.

Šis simbolis buvo naudojamas kaip logotipas jau uždarytoje ir nebeveikiančioje radikalių feminisčių interneto bendruomenėje. Nuo to laiko, simbolis tapo interpretuojamas kaip anti-vyrų simbolis. Kelios kompanijos ir prekybiniai ženklai kaip GS 25 visą parą veikiančios parduotuvės, keptos vištienos restoranų tinklai BBQ Genesis ir Kyochon turėjo net nukabinti reklamų plakatus, kuriuose yra matomas šis ženklas dėl nesibaigiančių pasipiktinusių vyrų skambučių.

Nors šios kompanijos, greičiausiai, nenorėjo nieko įskaudinti ir išreikšti bet kokias politines pažiūras, jų plakatai įkvėpė raganų medžioklę tarp vyrų, ieškant ir daugiau vaizdų, kuriuose būtų bent kažkiek į 🤏 simbolį panašus gestas ir bandant juos pašalinti.

GS 25 prezidentas Cho Yoonsung, nors ir atsiprašė už sukeltą „skausmą“ ir prižadėjo, kad įmonė suras ir nubaus reklamos (kurioje yra vaizduojami pirštai, bandantys sugriebti dešrelę) dizainerį ir sumanytoją, vis tiek buvo pažemintas pareigose.

Ekspertai mano, kad tokie atsiprašymai tik dar labiau padrąsina įpykusius vyrus, kurių dauguma mano, kad moterų laimė ir sėkmė kainuoja jų sėkmę. Jie mano, kad atvirkščiai, vyrai yra užgniaužti moterų. Kadangi Pietų Korėjoje konkurencija dėl vietų universitetuose ir dėl darbo galimybių yra milžiniška jie teigia, kad, pavyzdžiui, moterys vagia iš vyrų vietas universitetuose geriau išlaikydamos stojamuosius egzaminus.

Vyrai taip pat skundžiasi privaloma 18 mėnesių karine tarnyba, kuri ir toliau mažina šansus jiems anksčiau įstoti ir daugiau pasiekti. Taip pat, Pietų Korėjoje yra daugiau nei dvylika tik moterų universitetų, tačiau tik vyrų – nėra.

Tačiau realybė yra tokia, kad moterys gauna 63 procentais mažesnius atlyginimus už vyrus. Tai yra vienas didžiausių skirtumų tarp išsivysčiusių šalių. Taip pat, The Economist stiklo lubų indeksas Pietų Korėjai skyrė žemiausią lentelės vietą tarp išsivysčiusių šalių, taip pasakydami, kad būti dirbančia moterimi šioje šalyje yra blogiausia.

Antradienį Japonijos Imigracijos paslaugų agentūra raporte pripažino, kad medicinos priežiūros sistema yra skylėta po to, kai imigrantų apgyvendinimo centre mirė moteris iš Šri Lankos. Vyriausieji pareigūnai bei patarėjai taip pat gavo papeikimus dėl susidariusios situacijos.

Raporte buvo paminėta, kad moteris vardu Ratnayake Liyanage Wishma Sandamali daug kartų prašė jai suteikti medicininę apžiūrą, tačiau šie prašymai taip ir nepasiekė vyriausiųjų pareigūnų, dirbančių Nagojos regiono Imigracijos paslaugų biure. Jai tebuvo 33 metai, kai kovą Ratnayake Liyanage Wishma Sandamali numirė sulaikytų imigrantų centre.

Teisingumo ministrė Yoko Kamikawa apsiprašė dėl tokio nedovanoto ir mirtimi pasibaigusio Nagojos centro darbuotojų elgesio su Wishma. Ministrė taip pat pasižadėjo įgyvendinti naujas šalies imigracijos paslaugų reformas.

„Aš labai apgaleistauju dėl to, ką teko patirti Wishmai ir net negaliu įsivaizduoti, kokia vieniša, sunerimus ir netekusi vilties Wishma turėjo jaustis vis labiau ir labiau blogėjant jos sveikata,“ sakė Yoko Kamikawa.

 Tuo tarpu Japonijos Imigracijos paslaugų agentūros vyriausiasis vadovas Shoko Sasaki teigė, kad tuo metu Nagojos biuro darbuotojams trūko supratimo dėl jų atsakomybės užtikrinant visų imigrantų saugumą ir pagarbų tarpusavio bendravimą.

Agentūra taip pat paskelbė nubausianti visus atsakingus pareigūnus, kurie nesugebėjo vadovautis nurodymais, kurie leistų jiems užtikrinti visišką pareigų vykdymą. Centro vadovas Taketoshi Sano ir vadovo pavaduotojas Shinichi Watanabe gavo rimtus perspėjimus, o kiti du pareigūnai gavo papeikimus.

Sulaikytoji Ratnayake Liyanage Wishma Sandamali mirė kovo 6 dieną. Nuo sausio vidurio ji skundėsi pilvo skausmais ir kitais simptomais, bet kad ir kiek prašė, Wishma negavo leidimo iš agentūros palikti imigrantų centrą vizitui į ligoninę.

Nors, pasak raporto, į centrą kelioms valandoms per savaitę atvykdavo daktaras, šeštadienį, kada mirė WIshma, jokio medicinos personalo centre nebuvo. Be to, jai mirus, centro darbuotojai ir pareigūnai net neskubėjo skambinti skubios pagalbos iškvietimo numeriu.

Daugelis darbuotojų įtarė Wishmą simuliuojant ir perdedant savo skausmus tikėdamasi, kad gavus leidimą, bent trumpam galės palikt įkalinimo patalpas. Vienas darbuotojas net buvo pastebėtas šaipantis iš šri lankietės, kai ši, nesugebėjus iš skausmo nuryti savo gėrimo, išpylė  jį pro nosį.

Wishmos prašymai turėjo būti patvirtinti centro vadovo, tik tada ji galėjo apsilankyti ligoninėje. Tačiau, pasak raporto, nei vienas jos prašymas nepasiekė vyresniųjų pareigūnų, nes centro pareigūnai buvo įsitikinę, kad Wishma meluoja ir jai nereikia apsilankyti pas daktarus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *