TOP5 savaitės įrašai „Twitter“ | 08 20 – 08 27

„Žmogaus teisių balsas“ apžvelgia svarbiausias žmogaus teisių naujienas pasaulyje. Sek pasaulio pulsą per tweetus kartu.

Tokijo Parolimpinės žaidynės prasidėjo praeitą savaitę – viename didžiausių sporto renginių dalyvauja tūkstančiai sportininkų iš viso pasaulio, besivaržantys 22 sporto šakų 539 rungtyse. Tačiau viena sportininkė, sėkmingai užsitarnavusi kelialapį varžytis JAV vardu, žaidynėse nepasirodys. Rebecca Meyers, pasaulinį rekordą iškovojusi plaukikė, pasitraukė iš JAV Olimpinės komandos dėl nesuteiktos pagalbos, be kurios negalinti saugiai varžytis.

Meyers, turinti regos ir klausos negalią, yra reikalingas pažįstamas ir patikimas asistentas, kuris padėtų naviguoti nepažįstamose patalpose bei suteiktų pagalbą atliekant kasdienes veiklas. JAV Olimpinis ir Parolimpinis komitetas atmetė keletą sportininkės kreipimųsi, prašančių leisti į žaidynes vykti su asmeniniu asistentu.

Ši pagalba, žinoma kaip tinkamų sąlygų sudarymas, yra būtina, jog žmonės su negalia galėtų džiaugtis tomis pačiomis teisėmis ir galimybėmis kaip ir kiti asmenys. Tinkamų sąlygų sudarymas yra įtvirtintas tarptautiniuose įstatymuose: asmeniniai asistentai, pagalbiniai įtaisai ar alternatyvios komunikacijos priemonės yra keletas iš galimų metodų. Atsisakymas sudaryti tinkamas sąlygas be svarių priežasčių yra laikomas diskriminacija prieš asmenis su negalia.

Aleksėjaus Navalno apnuodijimo metinės pažymi jau metus trunkančią gėdingą neteisybę, sako tarptautinė organizacija „Amnesty International“. Praėjusią savaitę Rusijos institucijos Navalnui paskyrė dar vieną baudžiamąjį kaltinimą, kol už apnuodijimą atsakingi asmenys išlieka nenubausti, o Navalno pasekėjai – persekiojami.

Aleksėjus Navalnas yra vienas iš pagrindinių Rusijos opozicijos aktyvistų ir antikorupcinio fondo įkūrėjas. Aktyvistas prarado sąmonę skrisdamas iš Tomsko (Sibiras) į Maskvą praėjusių metų rugpjūčio 20 dieną. Gydymui buvo perkeltas į Vokietiją, kur komoje praleido 18 dienų. Tarptautiniai ekspertai vėliau patvirtino, kad Navalnas buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, kurį naudoti draudžia tarptautiniai įstatymai.

„Rusijos institucijų atsisakymas vykdyti tyrimą dėl pasikėsinimo į Navalno gyvybę įrodo valstybės nepagarbą teisybei bei teisei į gyvenimą. Mes dar kartą pabrėžiame, jog yra būtina organizuoti skubų ir nešališką Aleksėjaus Navalno apnuodijimo tyrimą, o taip pat nutraukti Navalno ir jo pasekėjų persekiojimą.” – teigė Agnès Callamard, „Amnesty International“ Generalinė sekretorė.

Praėjus septyniems mėnesiams po griežtų abortų apribojimų priėmimo Lenkijoje, moterys bando grumtis su šių draudimų emocinėmis pasekmėmis.

Spalį kai Dominika Biernat prisijungė prie milžiniškos minios ir išėjo į gatves protestuodama prieš beveik visišką abortų uždraudimą Lenkijoje, ji net nenujautė, kad po kelių mėnesių pati taps šio įstatymo auka. 

Sėkminga, viename iš Varšuvos žinomiausių teatrų vaidinanti aktorė, vieniša moteris, Dominika Biernat neplanavo savo nėštumo. Kūdikio tėvas – geras draugas, todėl kai 39 metų aktorė išgirdo naujienas, apsidžiaugė – tai galėjo būti vienas iš paskutinių šansų tapti motina. 

Ji nusipirko naują butą viename iš madingiausių rajonų, tikėdama, kad po pandemijos, teatro industrija atsigaus ir ji vėl galės kibti į darbus. Lenkijos vyriausybei paskelbus trečią valstybės „užsidarymą“, Dominika turėjo įprastą ultragarso vizitą pas daktarą, po kurio prasidėjo vieni sunkiausių mėnesių jos gyvenime. Tą dieną ji sužinojo, kad jos kūdikis turi omfalocelę – sutrikimą, kai vaisiaus organai, tokie kaip žarnynas, kepenys ir blužnis, yra ne pilvo ertmėje. 

Iki 2020-tųjų moterys, kurių vaisiui buvo diagnozuota nepagydoma liga ar išsigimimas, galėjo pačios apsispręsti, ar išnešioti vaisių ir gimdyti. Tačiau spalio mėnesį Lenkijos Konstitucinis Tribunolas priėmė sprendimą draudžiantį abortus, bet kokiomis sąlygomis. Šis įstatymas pradėjo galioti šių metų sausio mėnesį ir nors moterys, kurios pasidarė abortus, nėra teisiamos, pagalba bandant suteikti, gali reikšti trejus metus kalėjimo. 

Dominika perskaitė tuzinus straipsnių, konsultavosi su dešimtimis daktarų apie operacijos galimybę po gimdymo ir galimas komplikacijas, tačiau Lenkijos daktarai jai nedavė jokių konkrečių atsakymų. Atsakymus buvo galima gauti tiktais po daugiau tyrimų. Dominika nebežinojo ką daryti, todėl kreipėsi į daktarus svetur, ir po skambučio su daktaru iš Čekijos, kur abortai yra legalūs, Dominika galutinai nusprendė rinktis abortą. 

Moterys iš Lenkijos ne vienerius metus keliavo į kitas Europos šalis darytis abortų. Net ir prieš įstatymo priėmimą, kai abortus dėl vaisiaus komplikacijų ar galimos gimdyvės mirties, abortus būdavo sunku gauti, nes daktarai spręsdavo apie jų būtinumą pagal savo asmeninį ir religinį tikėjimą. Tačiau, Jungtinių Tautų skaičiavimais, kiekvienais metais Lenkijoje įvyksta nuo 80,000 iki 180,000 neoficialių abortų. Didžioji jų dalis yra savarankiški su vaistais, kurie Pasaulinės Sveikatos Organizacijos yra įvardijami saugiais ir kurių moterys gali nusipirkti internete, ankstyvoje laukimosi stadijoje namuose pasidaromi abortai.

Lenkijos vyriausybė prižadėjo padidinti ikigimdyminės priežiūros finansavimą, įskaitant ir psichologų pagalbą nėščiosioms, kurioms yra nustatytas vaisiaus išsigimimas. Tačiau kelios žmogaus teisių organizacijos yra susirūpinusios, kad ši pagalba bus teikiama stebėti besilaukiančias moteris ir daryti įtaką jų sprendimams, o ne iš tikrųjų padėti jų psichologiniai padėčiai. 

Praėjus keturiems mėnesiams po sprendimo, Dominika dar vis lankosi pas psichoterapeutą, kuris jai padeda suprasti priimtą sprendimą ir kas jį sąlygojo, o lengvėjantys pandemijos suvaržymai padeda grįžti į kasdienybę ir darbą. 

Pirmadienį Jungtinių Tautų žmogaus teisių ekspertai paragino Brazilijos Aukščiausiąjį Teismą užtikrinti etninių mažumų teises į savo žemes ir užkirsti kelią bet kokiems verslininkų, kurie nori eksploatuoti gamtos išteklius tose žemėse, argumentams. Verslininkai, kurie nori užsiimti gamtos išteklių kasyba ir pramoniniu žemės ūkiu, tvirtina, kad tenykščios gentys turi įrodyti, kad jos gyveno tose žemėse iki Brazilijos valdžiai priimant konstituciją 1988 metais. 

 „Bet koks pritarimas verslininkų argumentams reikš daugelio etninių mažumų siekio būti pripažintiems teisėtiems savo žemių šeimininkais neigimą, o, pasak konstitucijos, etninės mažumoms turi teisę į žemes, kuriose apsigyveno jų protėviai. Jeigu šį mėnesį Aukščiausiasis Teismas priims, taip vadinamą, Marco Temporal („laiko intervalo“ argumentą) įstatymą dėl žemių ribų nustatymo, kartu taip gali įteisinti ir smurtą prieš etnines mažumas ir jų žemių užgrobimą, kuris gali įžiebti konfliktus Amazonės miškuose ir kituose regionuose,“ teigia JT specialusis korespondentas etninių mažumų klausimais Francisco Cali Tzay. 

Yra ypač svarbu, kad Aukščiausiasis Teismas ir visos kitos viešosios institucijos ir valdžia, tvirtai laikytųsi tarptautinių nuostatų, įskaitant JT etninių mažumų teisių deklaracijos ir Tarptautinės Darbo Organizacijos konvencijos Nr. 169 dėl tenykščių gyventojų ir genčių nuostatas. 

„Teismo sprendimas ne tik nuspręs šių problemų ateitį Brazilijoje, bet kartu ir parodys, ar valstybė yra pasiruošusi vykdyti ir laikytis tarptautinių žmogaus teisių susitarimų, ar gerbs etninių mažumų bendruomenę, kuriai net nebuvo leista dalyvauti vyriausybės svarstymuose dėl jų teisių į savo žemes. Šios teisės kyla ne iš valstybės suteiktų žemių, bet iš to fakto, kad etninių mažumų gyventojai yra originalūs šių žemių gyventojai, kurie gyveno jose daug dešimtmečių dar prieš pasirodant pirmiesiems europiečiams Brazilijoje,“ teigia Francisco Cali Tzay.

Šią savaitę internete pasirodė nutekinti vaizdo įrašai iš Irano Evin kalėjimo Teherane, kurie patvirtino daugelio žmogaus teisių organizacijų nuogąstavimus dėl jame vyraujančio nesąžiningo ir išnaudojančio požiūrio į kalinius. Šie vaizdo įrašai buvo filmuoti Irano kalinių prižiūrėtojų patalpose. Juose matosi kaip sargybiniai talžo ar kitaip smurtauja prieš kalinius, kaip vienas kalinys užpuola kitus kalinius ar kaliniai žaloja save be jokio sargybinių įsikišimo ar sustabdymo. 

Beveik du dešimtmečius Irano valdžia neleido jokiems nepriklausomiems stebėtojams aplankyti Irano kalėjimų. Jie taip pat atsisakė tirti bet kokius pareiškimus dėl galimo smurto, o kalinius, kurie pateikė šiuos pareiškimus – kankino. Nepaisant šių draudimų, žmogaus teisių grupės ir už taikų protestą įkalinti aktyvistai toliau rašo ir pranešinėja apie sisteminį tinkamo proceso pažeidimus ir kankinimą Irano kalėjimuose. 

Gavus nenuginčijamų įrodymų, rugpjūčio 24 d., Kalėjimų biuro vadovas Mohammad Mehdi Haj Hosseini atsiprašė už prievartą ir kankinimus, prižadėjo juos ištirti ir užkirsti kelią galimiems kitiems nusikaltimams. Tačiau yra sunku juo patikėti. Per pastaruosius trejus metus bent penki kaliniai mirė įtartinomis sąlygomis, o valdžia nesugebėjo užtikrinti nešališko tyrimo ar surasti kaltuosius. Bent dvejose bylose valdžia nuteisė pareigūnus, kurie pranešė apie kalėjime vyraujantį smurtą ir diskriminaciją prieš kalinius. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *