Vengrijoje taikomi apribojimai dėl NVO finansavimo neatitinka ES teisės

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Komisija prieš Vengriją patenkino Europos Komisijos šiai valstybei narei pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Teisingumo Teismas konstatavo, kad nustatydama pilietinės visuomenės organizacijoms, tiesiogiai ar netiesiogiai gaunančioms tam tikrą ribą viršijančią užsienio paramą, registravimosi, deklaravimo ir viešumo pareigas ir numatydama galimybę taikyti sankcijas šių pareigų nesilaikančioms organizacijoms Vengrija nustatė diskriminacinius ir nepateisinamus apribojimus tiek aptariamoms organizacijoms, tiek asmenims, kurie teikia joms tokią paramą.

Šie apribojimai prieštarauja valstybių narių įsipareigojimams dėl laisvo kapitalo judėjimo pagal Sutartį dėl ES veikimo, taip pat įsipareigojimams pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos straipsnius, susijusiems su teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teise į asmens duomenų apsaugą ir teise į asociacijų laisvę.

Kontekstas

2017 m. Vengrija priėmė įstatymą, kuriuo siekiama užtikrinti pilietinių organizacijų, gaunančių dovanas iš užsienio, skaidrumą Skaidrumo įstatymas) . Pagal šį įstatymą organizacijos turi įsiregistruoti Vengrijos teismuose kaip „užsienio paramą gaunančios organizacijos“, jeigu dovanų, kurias jos per vienus metus gavo iš kitų valstybių narių ar trečiųjų šalių, vertė viršija nustatytą ribą. Registruodamosi jos taip pat turi nurodyti, be kita ko, dovanotojų, kurių parama pasiekė ar viršijo 500 000 Vengrijos forintų (maždaug 1 400 EUR) sumą, vardus ir pavardes bei pavadinimus ir tikslią paramos sumą. Vėliau ši informacija skelbiama nemokamai prieinamoje viešoje elektroninėje platformoje. Be to, atitinkamos pilietinės organizacijos savo interneto pradžios tinklalapyje ir visuose savo leidiniuose turi nurodyti, kad jos yra „užsienio paramą gaunančios organizacijos“.

Sutartis dėl ES veikimo

Nagrinėdamas Komisijos kaltinimų pagrįstumą Teismas konstatavo, pirma, kad sandoriai, kuriems taikomas Skaidrumo įstatymas, patenka į Sutartyje dėl ES veikimo vartojamą sąvoką „kapitalo judėjimas“ ir kad šis įstatymas yra diskriminacinio pobūdžio ribojamoji priemonė. Jame įtvirtintas skirtingas požiūris į nacionalinį ir tarpvalstybinį kapitalo judėjimą, kurio negalima paaiškinti jokiu objektyviu atitinkamų situacijų skirtumu ir kuris gali atgrasyti kitose valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse įsisteigusius fizinius ar juridinius asmenis nuo finansinės paramos atitinkamoms organizacijoms teikimo. Konkrečiai kalbant, Skaidrumo įstatymas tikslingai ir išimtinai taikomas asociacijoms ir fondams, gaunantiems finansinę paramą iš kitų valstybių narių ar trečiųjų šalių, ir ją individualizuoja, įpareigodamas juos teikti deklaracijas, įsiregistruoti ir sistemingai prisistatyti visuomenei pavadinimu „užsienio paramą gaunanti organizacija“, nes priešingu atveju būtų taikomos sankcijos, kurios gali apimti net jų likvidavimą. Be to, jame numatytomis priemonėmis šių asociacijų ir fondų atžvilgiu gali būti sukurta nepasitikėjimo atmosfera. Informacijos apie kitose valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse įsisteigusius asmenis, teikiančius finansinę paramą toms pačioms asociacijoms ir fondams, viešas atskleidimas gali juos atgrasyti nuo tokios paramos teikimo. Todėl Skaidrumo įstatyme numatytos registravimosi, deklaravimo ir viešumo pareigos bei sankcijos, bendrai paėmus, yra pagal Sutartį dėl ES veikimo draudžiamas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.

Dėl galimo šio apribojimo pateisinimo Teisingumo Teismas pabrėžia, kad tikslas padidinti asociacijų finansavimo skaidrumą gali būti laikomas privalomuoju bendrojo intereso pagrindu. Kai kurios pilietinės visuomenės organizacijos, atsižvelgiant į jų siekiamus tikslus ir turimas priemones, gali daryti didelę įtaką viešajam gyvenimui ir viešosioms diskusijoms, o tai pateisina priemonių, skirtų finansavimo skaidrumui užtikrinti, taikymą šiam finansavimui, ypač kai jis gaunamas iš Sąjungai nepriklausančių trečiųjų šalių. Vis dėlto nagrinėjamu atveju Vengrija neįrodė, kodėl jos nurodytas tikslas padidinti asociacijų finansavimo skaidrumą pateisina priemones, konkrečiai įtvirtintas Skaidrumo įstatyme. Konkrečiai kalbant, jos vienodai taikomos bet kokiai užsienio finansinei paramai, viršijančiai tam tikrą ribą, ir visoms į šio įstatymo taikymo sritį patenkančioms organizacijoms, užuot taikius toms, kurios realiai gali daryti didelę įtaką viešajam gyvenimui ir viešoms diskusijoms.

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad iš Skaidrumo įstatymo kylantys apribojimai yra nepateisinami, todėl Vengrija neįvykdė įsipareigojimų.

Chartija

Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar Skaidrumo įstatymo nuostatos atitinka Chartijos straipsnius, kuriuos turi atitikti nacionalinė priemonė, jeigu šią priemonę patvirtinusi valstybė narė siekia pateisinti šia priemone nustatytą apribojimą privalomuoju bendrojo intereso pagrindu arba Sutartyje dėl ES veikimo nurodytu pagrindu.

Pirmiausia dėl Chartijos 12 straipsnyje įtvirtintos teisės į asociacijų laisvę Teisingumo Teismas pabrėžė, kad ji yra vienas esminių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindų, nes leidžia piliečiams veikti kartu bendro intereso srityse ir taip prisidėti prie gero viešojo gyvenimo veikimo. Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas konstatavo, kad Skaidrumo įstatyme numatytos priemonės yra šios teisės apribojimas, nes jos įvairiais aspektais gerokai apsunkina asociacijų, kurioms taikomas šis įstatymas, veiklą ir veikimą.

Be to, dėl Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą Teisingumo Teismas priminė, kad ji įpareigoja viešosios valdžios institucijas susilaikyti nuo bet kokio nepagrįsto kišimosi į asmenų gyvenimą. Nagrinėjamu atveju jis pažymėjo, kad Skaidrumo įstatyme numatytos deklaravimo ir viešumo pareigos riboja šią teisę.

Dėl Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į asmens duomenų apsaugą, kuri tam tikru mastu susijusi su teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, Teisingumo Teismas priminė, kad ji draudžia su identifikuotais ar identifikuojamais fiziniais asmenimis susijusią informaciją platinti tretiesiems asmenims, nesvarbu, ar tai būtų viešosios valdžios institucijos, ar visuomenė apskritai, nebent šis platinimas vyksta duomenis tvarkant tinkamai, pagal Chartijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Todėl visais kitais atvejais toks platinimas, kuris yra asmens duomenų tvarkymas, turi būti laikomas apribojančiu Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į asmens duomenų apsaugą. Nagrinėjamu atveju Skaidrumo įstatyme numatytas asmens duomenų atskleidimas, o Vengrija netvirtino, kad tai yra minėtus reikalavimus atitinkantis duomenų tvarkymas.

Galiausiai nagrinėdamas klausimą dėl galimo pagrindinių teisių apribojimų pateisinimo Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti jau iš remiantis SESV atliktos analizės, Skaidrumo įstatymo nuostatos negali būti pateisinamos nė vienu iš bendrojo intereso tikslų, kuriais rėmėsi Vengrija.

Procesas Teisme

Ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo valstybei narei, kuri neįvykdė iš Europos Sąjungos teisės kylančių įsipareigojimų, gali pareikšti Komisija arba kita valstybė narė. Teisingumo Teismui konstatavus, kad įsipareigojimai neįvykdyti, atitinkama valstybė narė privalo nedelsdama įvykdyti šį sprendimą.

Jeigu Komisija mano, kad valstybė narė neįvykdė sprendimo, ji gali pareikšti naują ieškinį dėl piniginių sankcijų taikymo.

Bylos C-78/18 Komisija prieš Vengriją sprendimas

Parengta pagal ESTT informaciją

Žmogausteisės.lt

Apie žmogaus teises Lietuvoje ir pasaulyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *