Iliustracija: Ruta Krau
Yra tikra netiesa, kad moterys istorijoje neveikė. Jos veikė ir lygiai tiek pat aktyviai, kiek ir vyrai. Tik, kad esame lengvai tariant prisidirbę ir visą mūsų istoriją padarėm vyrišką. Todėl labai gera, kai atsiranda vis daugiau autorių, kurie ir kurios imasi rašyti knygas, o kas svarbiausia, ne šiaip fragmentiškai aprašyti, bet imasi gilių apmąstymų apie moterų veiklą įvairiuose istorijos laikotarpiuose.
Būtent todėl, perskaičius Elenos knygą: Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų, norėjau ją pasikviesti į laidą pokalbiui, mat autorė knygoje iš tiesų įsigilina į dešimties moterų gyvenimus, veiklas.
Kai Elenos paklausiau pačio nuobodžiausio klausimo, kodėl ėmeisi rašyti būtent apie šias moteris? Ji sako: šios istorijos yra labai asmeniškos, susijusios su manimi, nepaisant to kiek mus šimtų metų skiria. Ir iš tikrųjų tiek skaitant Elenos knygą, tiek kalbantis epizode visada jaučiau ir pati, kad tarsi pažįstu asmeniškai ir Bona, ir Sofiją, ir Žemaitę.
Beje, tinklalaidėje bandėm dekonstruoti Žemaitės nuobodų paveikslą, kuris nupiešiama, kaip sena moterytė su skarele. Tad vidurinėje tikrai galėjom klausti mokytojų, na kam mums Žemaitė? Jėga, kad su Elena kartu papasakojom puikių istorijų apie Žemaitę, nes ji ne tik, kad nenuoboda, jai ir dėkoti reikia už tai, kad moterys dabar yra žymiai laisvesnės. Tad, kai Vilniuje praeinu pro Žemaitės skulptūrą (žinomą: Žemaitparkį), Žemaitei pamerkiu akį. Elena sakė daro lygiai tą patį.
Įsijunk, klausyk ir matyk, kad moterys veikė ir veikia lygiai taip pat aktyviai kaip ir vyrai, nes tiek vyrai, tiek moterys gali būti super kieti žmonės!
Marija Serbintaitė
Lyčių studijos