Žmogaus teisių balsas klausia: Berta Tilmantaitė

Žmogaus teisių balsas klausia trečioji pašnekovė – multimedijų žurnalistė, laurus už savo kūrybą konkursuose ir festivaliuose skinanti Berta Tilmantaitė. Bertos darbai iš įvairių pasaulio kraštų pasakoja apie skirtingas kultūras, žmonių ryšį su gamta ir socialines problemas. O mes šį kartą klausiame Bertos, kaip žurnalistika keičia stereotipus ir kas motyvuoja dokumentuoti žmonių istorijas?

Kas jums yra saviraiškos laisvė? Ar ji turi ribas?

Saviraiškos laisvė man pirmiausia yra pats buvimas. Mano riba, kurios nenorėčiau peržengti, būtų – nepagarba kitam.

Yra sakoma, jog “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė”. Kaip suprantate šį posakį? Ar tenka su tuo susidurti?

Nesu tikra, kad laisvė apskritai kažkur baigiasi, jei ji yra sąmoninga, atsakinga ir konstruktyviai maištinga. Laisvė iš esmės nėra baigtinis dalykas, nes visgi labiausiai kyla iš vidaus, o ne iš išorinių veiksnių. Ir mūsų visų laisvės, manau, jungiasi vietoj to, kad nustatinėtų vienos kitoms ribas.

Kaip manote, visuomenėje labiau įprasta kalbėti apie žmogaus teises ar pareigas ir atsakomybes?

Nenorėčiau taip apibendrintai teigti už visą visuomenę – tokiems teiginiams pagrįsti reikėtų rimtų tyrimų. Manau tik, kad kalbėti reikėtų apie viską kartu, kuo plačiau, apjungiant, o ne skirstant.

Ar žurnalistika gali keisti stereotipus? O gal juos formuoja?

Žurnalistika gali ir daro abu dalykus, taip pat gali šiek tiek stereotipus ir aplaužyti, ar vienus paversti kitais. Todėl dirbant žurnalistinį darbą labai svarbu nuolat išlikti budriam, kvestionuoti save ir kitus, neįsipatoginti ir niekada neužstrigti manomam žinojime – vis paabejoti.

Dirbant žurnalistinį darbą labai svarbu nuolat išlikti budriam, kvestionuoti save ir kitus, neįsipatoginti ir niekada neužstrigti manomam žinojime – vis paabejoti.

Berta Tilmantaitė

Kas jus motyvuoja pasakoti ir dokumentuoti kitų žmonių istorijas? Ar tai prisideda prie sąmoningesnės ir atviresnės visuomenės kūrimo?

Didžiausia motyvacija – noras pažinti ir suprasti, o tame procese, žinoma, įvyksta ir slinktys didesnio sąmoningumo bei atvirumo link. Visuomenės nepriversi keistis, sąmoningėti ar atsiverti – tai kiekvieno iš mūsų sąmoningas sprendimas, kuriuos susumavus išeina vienoks ar kitoks rezultatas. Bet svarbu turėti galimybę pažinimui, susitikimui, dialogui – atskirtis ir užsidarymas tarpusavio supratimo nesukurs.

Kristina Kukarevičiūtė

Žmogaus teisių komunikacija ir kultūra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *