Žmogaus teisių balsas klausia: Denisas Kolomyckis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Žmogaus teisių balsas toliau su menininkais, kūrėjais ir visuomenininkais diskutuoja apie savairaiškos laisvę, jos ribas ir galimybę pasakyti savo nuomonę per kūrybą. Šį kartą kalbamės su menininku ir visuomeninku Denisu Kolomyckiu.

Kas jums yra saviraiškos laisvė? Ar ji turi ribas?

Galimybė jungti skirtingas meno sritis bei kurti tai, kas rūpi ir taip, kaip jaučiasi – turbūt taip įvardinčiau tą laiką kuriame dabar esu, o kartu ir savąją laisvę. Opresyvios sistemos demaskavimas, aktyvizmo naratyvo vystymas, socialinės lygybės, žmogaus teisių aspektų įtvirtinimas ir daugybė kitų sričių, kurios veikia kaip tinklai, perkūrimas per meninį tyrimą ar atskirus darbus. Ribos egzistuoja, nes kai kalbame apie sąlygas, kurios turi įtakos mums, susiduriame tiek su teisine, socialine, tiek mentaliteto bei suvokimo dogmomis, stabdančiomis arba trukdančiomis pilnavertiškai ir kokybiškai saviraiškai. Keliaujant ir dirbant Ukrainoje per Maidano revoliuciją, ar Armėnijoje šalia Karabacho, bendraujant su žmogaus teisių aktyvistais, menininkais, nevyriausybinių organizacijų atstovais supranti, kad ribos saviraiškai yra gan aiškios ir dažnai sisteminiu požiūriu – bendruomenių veikla yra varžoma. Žinau kelis pavyzdžius, kai menininkai ir kartu žmogaus teisių aktyvistai dėl savo atliktų kūrybinių manifestacijų privalėjo dešimtis naktų praleisti kalėjime. Lietuvoje turime sistemą, kurioje susirinkimų ir protesto teisę vis dažniau praktikuojame, meninės ir tiesioginės manifestacijos tampa teisingos ir kritiškai mąstančios visuomenės reakcijos forma.

Vis dažniau kalbama apie kairiąją politiką. Tačiau, taip pat turiu sutikti, kad laisvės konotacija ir jos apropriacija keičiasi, ypač viešajame diskurse, kuriame šis žodis tampa ne tik vertybe, tačiau politine skanduote. Pradedant pasiteisinimais, kad Lietuva yra „jauna” valstybė, todėl mes dar galime klysti ir dar ne laikas priimti vieną arba kitą su žmogaus teisėmis, moterų emancipacijai ar labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims skirtų įstatymų, tęsiant konservatyvios ideologijos pozicijomis, kai apeliuojama, kad būtent jie „padarė Lietuvą laisvą”, ar kitomis organizacijos, kurios „laisvę” įtvirtina savo pavadinimuose.

Saviraišką ir laisvę praktikuoju ekspresyviai, o kai matau, kad į tą jausmą kėsinamasi, telkiu kūrybines ir teorines žinias, jungiuosi ir solidarizuojuosi su kitais aktyvistais.

Sakoma, jog „mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė”. Kaip suprantate šį posakį? Ar tenka su tuo susidurti?

Konstitucija mums užtikrina ne tik teisę į apibrėžtas laisves, tokias kaip nuomonių reiškimo ir rinkimų, kaip teises prieš apibrėžtą diskriminavimą, pavyzdžiui, dėl lyties ar rasės, tačiau ir visuotinę teisę į laisvę. Tačiau, gyvendami teisinėje valstybėje turime įsivardinti, kas ta laisvė yra, o šiuo atveju vien teisės į laisvę neužtenka. Teisę į laisvę kaip bendrą principą reikėtų keisti teise į lygybę, kuri reikštų, kad valdžia, netrukdydama žmonėms naudotis jų teisėmis ir laisvėmis, su visais jais elgtųsi su pagarba. Laisvės sąvoka yra kartu ir fundamentaliausia, ir neaiškiausia praktinė sąvoka. Remiantis Hegelio filosofija – laisvė yra žmogaus prigimties ypatybė siekti identiteto.

Ar menas gali keisti stereotipus? Kaip?

Būtent menas, o ne kultūra gali juos keisti. Ignoruojant esančius skirtumus ir individualumą, stereotipai kaip miskomunikacijos, o kartu ir tam tikrų žinių trūkumo pasekmė. Menas šiuo atveju, gali kalbėti apie skirtingus kontekstus, tiesiogiai ar netiesiogiai iškeldamas ne lingvistinį, o per objektą, veiksmą perteikiamą temą, kitaip sakant, ne tik žodžiais, bet ir formomis, veiksmais. Platesnė meno komunikacijos skalė leidžia stereotipus keisti iš esmės, ne tik kalboje. Kai kalbame apie teatro arba kino lauko pristatomus darbus, kai vienas iš pagrindinių elementų yra žmogaus/aktoriaus kalba, lingvistiškai sugestijuojamas fiktyvus arba dokumentiniu pagrindu siūlomas naratyvas, kuris suteikia žiūrovui neišgyvenusiam vienos ar kitos situacijos, įsijausti ir per veikėjus analizuoti, kelti klausimus, kaip ir kodėl buvo pasirinktas tam tikras sprendimas. Šiuolaikinio meno lauke, tiek primityvistinė tapyba ar piktureskiškas vaizdas, tiek ir stipriu konceptu pagrįstas darbas, atveria kitus laukus, skirtus asmeniniam ir grupiniam interpretavimui.

Stereotipus dažnas iš mūsų esame „išsiauginę“, kai aplinkoje mus supantys žmonės įvardindavo situacijas ar veiksmų sekas, galbūt net individualius žmones ar jų bendruomenes, atmetant jų skirtumus ir individualumus. Tačiau tik tie, kas sugebėjo savo retorikas pakeisti pagal išmoktas pamokas, gali būti buvusių stereotipų nuvertėjimo nugalėtojais. Menas mums pateikia labai plataus diapazono galimybę gilintis į tai, kas galbūt ir nebus pažinta, taip pat suteikia erdvę interpretacijai. Per menininko kūrybą mes turime kūrinius kuriuose kalbama apie istorijas kurių galbūt net niekada nebuvo, kosmosą ar net keliolika  kosmosų, žmonių santykius, antgamtines būtybes. Tiesa, reikia pripažinti ir tai, kad negeneralizuoju bei nekalbu už tam tikrą grupę žmonių, kalbu iš savo asmeninės perspektyvos, nes esu linkęs tikėti, kad menas kartu yra ir politiškai aktyvus veiksmas.

Menas mums pateikia labai plataus diapazono galimybę gilintis į tai, kas galbūt ir nebus pažinta, taip pat suteikia erdvę interpretacijai.

Denisas Kolomyckis

Kaip manote, visuomenėje labiau įprasta kalbėti apie žmogaus teises ar pareigas ir atsakomybes?

Šis klausimas kelia kaltės jausmą, kai dažnu atveju vyresnės kartos žmonės bando generalizuotai kalbėti apie jaunesnius žmones. Neva jaunesni geriau išmano savo teises negu pareigas bei atsakomybes. Tas kaltės jausmas, uždedamas ant jaunų žmonių, manau, yra visiškai neteisingas. Informacijos pasiekiamumas bei jos panaudojimo galimybės šiuo laiku yra vienas iš didesnių teigiamų aspektų, galvojant apie tai, kad yra įmanomas solidarumo elementas, teisingumo paieškų ar kritinės masės formavimui galimų būdų. Manau, mes visi puikiai žinome savo pareigas ir atsakomybes, tačiau čia taip pat iškyla ir etikos klausimas. Kad ir kokiai socialinei grupei bepriklausytume, elgesys, tarpusavio santykiai, pareigos priklauso nuo bendros kultūros, kurioje mes gyvename, veikiame. Objektyvumas, diskusija, nešališkumas, kritinis mąstymas – nuo šitų dalykų galėtume pradėti kalbėdami apie žmogaus teises, pareigas ir atsakomybę.

Objektyvumas, diskusija, nešališkumas, kritinis mąstymas – nuo šitų dalykų galėtume pradėti kalbėdami apie žmogaus teises, pareigas ir atsakomybę.

Denisas Kolomyckis

Kaip įsivaizduojate sąmoningą, atvirą ir tolerantišką visuomenę? Ar tokie pavyzdžiai, kaip Black Lives Matter protestai, įvykę ir Lietuvoje, prisideda prie jos kūrimo?

Viešajame diskurse prasidėjus aršioms diskusijoms dėl „Black Lives Matter” protesto Vilniuje, buvau kiek apstulbęs, kad tam tikri asmenys taip radikaliai nesutiko su protesto motyvais ir kalba, turint omeny, kad kai kurie iš jų jau buvo de facto priimti į „viešųjų intelektualų lauką”. Mano nuomone, šis ir kiti protestai privalo egzistuoti, kadangi jie nėra nuleisti iš viršaus, tai buvo ir yra vidinis noras susiburti ir eskaluoti neteisybę bei agituoti, kad jos nebeliktų. Šioje vietoje norėčiau nebent tik palinkėti, kad dalyvautų kiekvienas, kuriam rūpi, tiek „Fridays For Future”, tiek gegužės pirmosios, moterų emancipacijos, „Baltic Pride” eitynėse už lygybę, darbuotojų, specialiųjų poreikių žmonių teises. Kartu su mokytojais, gydytojais, policininkais, gaisrininkais, viešojo sektoriaus, kultūros ir kitų sričių atstovais. Pavyksta palengva burtis, beliko išmokti aiškiai formuluoti savo reikalavimus ir tikslus, na, o atvirą ir tolerantišką bei, žinoma, sąmoningą visuomenę mes turime pradėti kurti nuo savęs.