Žmogaus teisių balsas klausia: Marius Repšys

Žmogaus teisių balsas klausia teatro ir kino aktoriaus, rašytojo, muzikanto Mariaus Repšio. Kalbamės apie kūrybą, gyvenimą ir tobulą pasaulį. Ko jame trūksta ir ko yra per daug?

Kas jums yra svarbiausia kūryboje – išreikšti save, savo jausmus, o gal įkvėpti kitus?

Man kūryba, visų pirma, yra savęs realizacija, per kurią aš įgyvendinu savo idėjas. Man tai be proto patinka daryti ir, kol kas, nieko daugiau gyvenime nenoriu daryti – tik kurti muziką, vaidmenis. Tai man suteikia labai didelį džiaugsmą, o jei kažkam tai dar ir patinka, tai man dvigubai malonu. Kai išleidau „Sleeping stars” („Miegančios žvaigždės“), tai nesulaukiau nei vieno neigiamo komentaro, bet aš nieko blogo ir nepadariau, kad jų sulaukčiau. Prisimenu, kai buvau mažas vaikas, labai norėjau groti pianinu, o tėvai man neleido. Tam, kad galėčiau pagroti bent kelias valandas, eidavau pas draugą. Improvizuodavau visokias melodijas, kai kurias atsimindavau vėliau, kai kurias ne, bet tai mane beprotiškai traukė, žavėjo. Užtat dabar visa tai įgyvendinu – visas savo vaikystės svajones. 

Iš kur jūs semiatės įkvėpimo? Kaip karantino metu kasdien atrasti noro ir jėgų naujoms veikloms ir naujiems darbams? Kaip neužstrigti rutinoje?

Man atrodo, kad karantinas yra pats geriausias laikas kažką pradėti veikti. Kai turi be proto daug valandų, jų neišnaudoti yra pakankamai kvaila. Kai atsiranda tiek laiko, jį galima išnaudoti bet kam – skaitymui, rašymui, muzikos klausymui, jos rašymui, filmų žiūrėjimui. Taip ar taip, jau yra tokia situacija, tai priklauso, kaip į ją pažiūrėsi ir kaip ją išnaudosi. Jei leisi laiką veltui, karantinas bus sunkus ir nepakeliamas. O jei sugalvoji kažką padaryti, išmokti naujo, tai kodėl gi ne? Man atrodo, kad tai yra pats geriausias laikas. O jei trūksta motyvacijos, reiškia, kad per mažai kažko nori. Tikiu, kad viską galima išmokti ir viską galima pasiekti, reikia tik norėti ir nepagailėti pusvalandžio per dieną savo svajonės įgyvendinimui. 

Kai mokiausi akademijoje pas Gintarą Varną, jis išmokė, kad aktorius turi būti savo vaidmens advokatas. Jis turi mylėti savo vaidmenį, kad ir koks jis būtų – blogas, piktas – aktorius turi jį pateisinti.

Marius Repšys

Esate save išbandęs daugelyje sričių. Gal pasidalinsite, kuri veikla kelia daugiausia išbandymų, o kas teikia didžiausią džiaugsmą?

Šiuo metu labiausiai mane įtraukusi muzika. Tai man kelia mažiausiai streso, suteikia didžiausią pasitenkinimą. Kad ir dabar, sugalvojau kurti tokią barokinio stiliaus muziką. Sėdžiu ir jaučiu malonumą. Tačiau iš pirmo karto tikrai niekas nepavyksta. Prie visko yra sėdėta daug valandų. Daug dirbau, daug mokiausi, nėra taip, kad atsisėdau ir pradėjau groti. Pradėjęs aš net natų nepažinojau. Man teko išmokti natas, ženklus, taisyklingai laikyti rankas – visko reikėjo mokytis nuo nulio. Kadangi tikrai labai noriu – kažkas gaunasi. Ne dėl to, kad aš super talentingas. Daug valandų praleidžiu prie instrumento, todėl lengvo kelio nėra. 

Esate vaidinęs įvairiuose spektakliuose ir filmuose. Kurie vaidmenys jums yra artimiausi? 

Kai mokiausi akademijoje pas Gintarą Varną, jis išmokė, kad aktorius turi būti savo vaidmens advokatas. Jis turi mylėti savo vaidmenį, kad ir koks jis būtų – blogas, piktas – aktorius turi jį pateisinti. Kiekvienas vaidmuo man yra brangus. Neišskirčiau, kuris brangesnis. Brangus tiek Vandalas („Išvarymas”, rež. O. Koršunovas), tiek Laurynas („Katedra“, rež. O. Koršunovas), tiek Abraomas („Mūsų klasė“, rež. Y. Ross), tiek vaidmuo spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ (rež. M. Jančiauskas). Prie pastarojo paskutiniu metu daugiausiai dirbau, tai gal dabar jis man labiausiai prie širdies. Ten aš mėgaujuosi – tiek pačiu procesu, tiek ir rezultatu. Tačiau tikrai į kiekvieną vaidmenį įdedu daug savęs, skaitau, domiuosi. Nėra taip, kad ateinu į repeticiją ir darau tik tai, ką režisierius sako.   

Esate minėjęs, kad po spektaklio yra labai sunku išeiti iš vaidmens. O kaip yra kine? Ten filmavimai gali trukti ir kelias savaites, tad kol jie vyksta, tol ir liekate vaidmenyje?

Teatre gali ir penkis, šešis, nors ir dešimt metų vaidinti tame pačiame spektaklyje, o kine suvaidini ir viskas, toliau jau viskas priklauso nuo montažo. Nepasakyčiau, kad ilgiau būni vaidmenyje. Teatre prie personažo ilgiau dirbi, kiekvieną kartą išeidamas į sceną išbandai kažką naujo. O bendrai kalbant, išeiti iš vaidmens yra vienintelis būdas – nebūti jame ir viskas. Reikia atskirti gyvenimą nuo darbo, teatro ir kūrybos. Kitų kelių nematau. Kuo ilgiau dirbi, tuo šie įgūdžiai aštrėja, todėl su metais viskas išmokstama.  

Man atrodo, kad reikia pabūti svetimo tapkėse ir pavalgyti svetimo košę. Tik tada pradėti kalbėti ar kažką teigti. 

Marius Repšys

Kaip įsivaizduojate tobulą pasaulį? Be karų, bado, stichinių nelaimių, pandemijų? Kaip manote, kas jame būtų svarbiausia?

Man atrodo, kad pasauliui labai trūksta smalsumo, empatijos, tikėjimo. Dabar visur yra labai daug egoizmo. Šie dalykai yra pamatiniai. Yra sakoma, kad menas išgelbės pasaulį, bet menas neišgelbės pasaulio. Jei tai būtų įmanoma – pasaulis jau senai būtų išgelbėtas. Tačiau be meno pasaulis, turbūt, būtų daug baisesnis. Kalbant apie empatiją, manau, kad žmonėms reikia daugiau pasidomėti kitu, nesmerkti, neteisti. Kalbant apie smalsumą – kai kurie žmonės jau senai prarado susidomėjimą bet kuo. Taip pat, mes labai dažnai pamirštam Dievą. Gali tikėti, gali ir netikėti, bet tikėjimas yra labai stiprus ir reikalingas dalykas. Esu matęs daug puolusių žmonių, kurie atsidūrė dugne ir juos išgelbėjo tik tikėjimas. Pats susidūriau su tuo – tikėjimas man labai padeda. Na, o kalbant apie egoizmą, žmonės labai dažnai galvoja tik apie save. Nesakau, kad nereikia to daryti, bet kartais reikia pagalvoti ir apie kitą. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, sutikus žmogų, kuris yra labai stambus, iškart pradedame galvoti, kad jis stambus nes neprisižiūri, nesportuoja. Tačiau priežastys gali būti kur kas gilesnės, o mes tuo metu jau esame „nurašę“ žmogų, pakeitę požiūrį apie jį. Gal jis stambus nuo tablečių, gal jo organizmo veikla sutrikusi? Man atrodo, kad reikia pabūti svetimo tapkėse ir pavalgyti svetimo košę. Tik tada pradėti kalbėti ar kažką teigti. 

Yra teiginys “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė”? Kaip jūs tai suprantate? 

Aš manau, kad žmogus neturi visiškos laisvės. Tokios sampratos apskirtai gal net nėra. Kad ir kokia būtų liberali ir demokratiška visuomenė, joje vis tiek yra apribojimai. Nors ir yra eskaluojama, kad gali kalbėti ką nori, bet juk tu negali to daryti, nes susigadinsi savo reputaciją. Tu negali klysti, negali realizuoti savęs, nesitaikydamas prie kitų. Mano nuomone, žmogus yra laisvas, tačiau kol jis valgo, miega, dauginasi ir tuštinasi, jis visuomet yra prisirišęs prie žemiškų dalykų. Bet žinoma, esu už tai, kad žmogus galėtų reikšti savo nuomonę, nebijotų to daryti. Tačiau už kiekvieną savo nuomonę žmonės, tikriausiai, turės atsakyti. Tad kur ta laisvė? Aš nežinau. Pagalvojus, aš baigiu akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir pradedu dirbti teatre. Man pirmus du tris metus gali nieko nesigauti, o tai pamatę režisieriai sako – jis nėra talentingas. O gal man tiesiog trūksta praktikos? Taip išeina, kad negali klysti, turi šaudyti į taikinį ir taikliai pataikyti, nes kitaip tavęs daugiau niekas nebeims.

Kristina Kukarevičiūtė

Žmogaus teisių komunikacija ir kultūra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *