Žmogaus teisių balsas klausia: Romas Zabarauskas

Žmogaus teisių balsas klausia režisieriaus Romo Zabarausko, ką tik pristačiusio savo naująjį filmą „Advokatas“. Ne tik naujame savo kūrinyje, tačiau ir kitose veiklose režisierius kalba apie LGBT+ teises, politines, socialines problemas, skatina visuomenę tapti sąmoningesne. O mes šį kartą Romo klausiame, kokie pokyčiai pastebimi Lietuvoje ir ar čia jau visi galime jaustis saugūs?

Kas jums yra saviraiškos laisvė? Ar jaučiate, kad kažkas ją riboja?

Saviraiška – man nelabai patinkantis žodis, nes jis itin akcentuoja individualią raišką, tarsi būtų įmanoma kokia nors kitokia. Juk kiekvienas mūsų visas mintis, idėjas, sumanymus reiškiame būtent per save. Tačiau žodis „saviraiška“ tarsi didesnę svarbą suteikia individualiai idėjų raiškai, o ne pačioms idėjoms. Ir iš tiesų reikšti save galima įvairiausiais būdais: sportuojant, kuriant, dalinantis mintimis socialiniuose tinkluose… Kalbant apie žmogaus teises, gal paprasčiau pasakyti, jog labai svarbi yra žodžio laisvė, ir kaip mes ją suprantame. Čia racionalų atsakymą suteiktų tyrimai, teisinės padėties apžvalgos. Iš mano perspektyvos, Lietuvoje žodžio laisvė tikrai nėra ribojama, ir dėl to labai džiaugiuosi. 

„Stengiuosi apskritai nevartoti žodžių junginio „žmogaus teisės“, nes dažniausiai tai skamba per daug abstrakčiai.“

Romas Zabarauskas

Yra sakoma, jog “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė”. Kaip galima interpretuoti šį teiginį? 

Gyvename visuomenėje, kurioje turėtume ieškoti sutarimo ir suprasti, jog mūsų veiksmai turi pasekmes.

Mūsų visuomenėje darosi vis labiau įprasta kalbėti apie žmogaus teises. Kaip manote, gal informacijos šia tema jau yra pakankamai?

Manau, kad tai labai plati tema, o gal net ne tema. LGBT+ lygiateisiškumas – viena tema, romų integracijos klausimas – antra, „Black Lives Matter“ – trečia, ir t.t. Nesu tikras, kad vertinga jas suplakti. Be abejo, reikia siekti solidarumo ir lygiateisiškumo principus taikyti visur, kur tik galime. Tuo pačiu, kiekviena šių temų reikalauja atskiro įsigilinimo ir visų pirma liečia labai skirtingas bendruomenes. Stengiuosi apskritai nevartoti žodžių junginio „žmogaus teisės“, nes dažniausiai tai skamba per daug abstrakčiai.

Esate režisierius, socialiniame gyvenime aktyvus žmogus. Ar pastebite skirtumą tarp to, kas buvo prieš keletą metų ir dabar? Ar galima sakyti, kad Lietuvoje jau smagu ir saugu gyventi visiems?

Viešojoje erdvėje daugėja įvairovės, tačiau ar tai ženkliai atsispindi kasdieniame žmonių gyvenime? Kažin. Reikia konkrečių įstatyminių ir politinių pokyčių, kad būtų užtikrintas lygiateisiškumas, mažinama socialinė atskirtis. Artėja Seimo rinkimai – jei visuomenė tikrai pažengė į priekį, vadinasi, tai turėtų atsispindėti jų rezultatuose.

Ne tik kuriami filmai, bet ir didelė dalis jūsų veiklos yra susijusi su LGBT+ teisėmis. Ar tai yra būdas išreikšti save, ar siekis keisti nusistovėjusias normas, griauti stereotipus?

Manau būtų gana egoistiška sakyti, jog mano tikslas yra išreikšti save. Gal tai ir yra viena iš psichologinių motyvacijų, tačiau kurdamas keliu sau meninius uždavinius. Kai kalbu viešai, stengiuosi reikšti mintis tiesmukai ir paprastai, siekiu edukuoti skaitančius ir prisidėti prie minėtos viešosios erdvės įvairovės. Kai kuriu filmus, vis dėlto, renkuosi jau kitokią raišką. Filmus suvokiu visų pirma kaip galimybę dramai, diskusijai – todėl ten turi sutilpti skirtingi požiūriai. Kartu svarbu sukurti vizualų spektaklį, įtraukiančią ir intelektualią pramogą. Kaip tai pavyko, labai kviečiu įvertinti kino ekranuose, kur romantinė drama „Advokatas“ atsiskleis gražiausiai.

Bilietus į filmą įsigyti galite: linktr.ee/advokatas

Kristina Kukarevičiūtė

Žmogaus teisių komunikacija ir kultūra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *