Tema

LGBT+ ikonos arba pamirštos istorinės asmenybės

Per istorijos pamokas mokomės apie daugybę Lietuvos ir pasaulio asmenybių – žmones, kurie turėtų mus įkvėpti savo drąsa bei pasiaukojimu arba išgąsdinti neįsivaizduojamu žiaurumu. Tinkamai papasakotos istorijos skatina patriotizmą ar verčia didžiuotis praeitimi ir joje atrasti pamatus šiuolaikiniam pasauliui. Istorija padeda mums surasti savo vietą pasaulyje, lygiuojantis į anksčiau gyvenusias asmenybes.

Nesenai į istorijos vadovėlius ir programas grįžo kelios moterys, kurių gyvenimai ir nuopelnai buvo bene pamiršti ir nurašyti. Vis tik LGBT+ istorija rodosi vis dar užmiršta ir atvira tik tiems, kurie deda daug pastangų ją atrasti. Paieškojus, žmonės, kurių istorijos galėtų pakeisti dabartinių žmonių gyvenimus ir įkvėpti juos būti savimi, tikrai egzistuoja.

Charity Bryant ir Sylvia Drake (1777 – 1851; 1784 – 1868)

Iš visų minėtų asmenybių šios nugyveno gana ramius gyvenimus. Kilusios iš paprastų šeimų, moterys dirbo įprastus darbus ir rašė poeziją Amerikoje 19 a. viduryje. Vienintelis skirtumas nuo visų kitų gyventojų buvo tas, kad jos buvo susituokuosius viena su kita.

Nuo mažens nei vienos iš merginų nedomino vedybinis gyvenimas. Charity atstumdavo visus savo gerbėjus ir norėjo tik kurti eilėraščius. Vis dėlto po kelių mėnesių, kai moterys susitiko, Charity išsinuomavo kambarį, kuriame apsigyveno drauge su Sylvia. Nei viena iš jų neturėjo vyro. Moterys buvo pasižadėjusios viena kitai, kaip patvirtinimas jų namuose kabėjo tuo laiku populiarus vedybinis partnerių paveikslas. Be to, Charity ir Sylvia savo santykių neslėpė nuo visuomenės, kurioje gyveno, ir buvo, kiek tai įmanoma 19 a., primtos tokios, kokios buvo. Po mirties moterys palaidotos bendrame kape, kaip ir bet kuri kita sutuoktinių pora.

Anne Lister (1791 – 1840)

Sėdinčia balne, medžioklėje, su juodais drabužiais, kuriuos labaisiai mėgo, ir laužančia įsitikinimus apie tuometines moteris – tokią būtume išvydę pirmąją modernia lesbiete tituluojamą Anne Lister. Ši įspūdingą gyvenimą nugyvenusi žemvaldė pasakojimuose atgija kaip mėgstanti flirtuoti su moterimis ir todėl net sklandė gandai, jog ji gali būti vyriškos lyties. Dažnai miestelio gyventojų ji buvo vadinama „Ponu Džeku“ (Gentleman Jack). Savo gyvenimą ir sankykius su kitomis moterimis ji aprašė žurnaluose, kuriuose dalys apie jos santykius buvo užkoduotos. Tam ji naudojo senovės graikų kalbą ir algebrą. Anne ne tik suvokė, kad jai patinka ir traukia tik moterys, bet bandė suprasti, kodėl būtent taip jaučiaisi, bei ieškojo taip pat besijaučiančių savo lyties atstovių. Būdama 41–erių ji pradėjo draugauti su Ann Walker, kuriai meilę prisiekė vestuvių ceremonijoje bažnyčioje – moterys apsikeitė žiedais ir pasižadėjo būti ištikimos (žinoma, šis gestas buvo labai simboliškas - moterų santuoka nebuvo laikoma legalia to meto Anglijoje).

Karl Heinrich Ulrichs (1825 – 1895)

Šis vokiečių rašytojas, nežinomas didžiajai šiuolaikinės visuomenės daliai, yra pirmasis gėjų teisių aktyvistas ir pirmasis žmogus, kuris viešai atskleidė savo tapatybę. Baigęs teises studijas, Karlas dirbo teisme, iki nebuvo atleistas dėl homoseksualumo. Jis nesigėdijo savo tapybės, priešingai nei dauguma tuometinių LGBT+ atstovų, ir rašė mokslinius darbus tam pagrįsti – jis teigė, kad jausti trauką tai pačiai lyčiai visiškai natūralu. Savo veikale jis sukuria termimus įvairioms seksualinėms tapatybėms – įtraukė ir biseksualų apibūdinima - bei paminėjo interseksualius žmones. Pirmuosius darbus jis rašė su slapyvaržiu, bet vėliau rašytojas nusprendė naudoti savo tikrą vardą ir atsiskleisti pasauliui.Vėliau, gyvendamas Miunchene, jis pradėjo kalbėti apie homoseksualių asmenų teises ir juos diskriminuojančius įstatymus, gynė už tai teisiamus asmenis. 1876 m. aktyvistas teikė dokumentus Miuncheno teismui, kovodamas už LGBT+ teises – norėjo panaikinti neteisingus įstatymus. Nors dokumentas buvo atmestas ir išjuoktas, o autoriaus darbai pradėti niokoti, jis nepasidavė ir iki gyvenimo pabaigos rašė, norėdamas suteikti LGBT+ balsą ir lygias teises.

Magnus Hirschfeld (1868 – 1935)

Ne tik homoseksualus, bet ir žydas, Hirscheldas tapo didžiuliu nacių priešininku – jam išvykus į konferenciją, daktaro darbai buvo sudeginti kaip partijos priešo. Liepsnose degė puslapiai, kuriuose mokslininkas teigia, kad homoseksualumas natūralus ir moksliškai pagrįstas, ginamos transeksualų teisės bei moterų poreikiai į abortą ir kontracepsiją. Naciai knygas degino Hirschefeldo įkurtame Scientific Humanitarian committee, pirmojoje LGBT+ organzijacijoje, bandžiusioje atrasti homoseksualumo biologišką pagrindimą. Mokslininko šūkis buvo „Per mokslą į teisingumą“ – jis aktyviai gynė homoseksualų teises, tikėdamasis atrasti visuomenei tinkamą paaiškinimą, kuris panaikintų prietarus prieš LGBT+ atstovus. Hirscfledas pirmasis pasaulyje atliko vieną iš lyties keitimų opercacijų bei teikė pagalbą visiems prie jo durų atklydusiems nežinantiems ką daryti ir kaip gyventi su sava tapatybe. Dažniausi jo patarimai buvo priimti ir didžiuotis savo tapatybe ir jei yra noro, susirasti tos pačios lyties partnerį.

Oscar Wilde (1854 – 1900)

Raudonu lūpdažiu išbučiuotas rašytojo kapas Paryžiuje, kur jis mirė tremtyje, laikomas LGBT+ piligrimine vieta. Svetimoje šalyje jis atsidūrė paskutiniais savo gyvenimo metais, nes Prancūzijoje, priešingai nei Anglijoje, santykiai su kitais vyrais nebuvo laikomi nusikaltimu.

Oskaras Wildeas turėjo žmoną ir du vaikus, prieš sutiktadamas savo gyvenimo meilę, kuris vėliau sudaužė jam širdį – Lordą Alfredą Douglasą, šis buvo žymiai jaunesnis už rašytoją. Prisipažinsiu, Oscaro laiškai mylimajam vienas gražiausių dalykų, kuriuos galiu įsivaizduoti. Vis dėlto gandai apie ryšius tarp vyrų ėmė skisti paskalomis gyvenančiame to meto Londone. Paties Douglaso tėvas padavė Wildą į teismą, kaltindmas kūrėją homoseksulamu ir sūnaus įtraukimu į savo veiklą. Po ilgai trukusių teismų procesų literatūros genijus buvo nuteistas griežčiausia bausme už tokius „nusikaltimus“ – 2 metams sunkiųjų darbų stovyklose, kurios palaužė rašytojo sveikatą. Kalėdamas Wilde parašė 50,000 žodžių (apie 200 psl.) laišką vaikinui dėl kurio ir buvo įkalintas – jame jis rašė apie nesibaigiančią meilę, kurią jam jaučia, ir apie skausmą dėl išdavystės ir išsiskyrimo. Paleistas ir visuomenės niekinamas už savo išgyvenimus, Wilde iškeliavo į Prancūziją, kur paskutinius trejus savo gyvenimo metus kūrė.