Tema

Moterų teisės Lietuvoje – kas apie tai prakalbo pirmoji?

Šiandieninėje visuomenėje gana dažnas feminizmo reiškinys - vis daugiau žmonių įsitraukia į šį judėjimą. Vieni tai daro nuoširdžiai, su vidiniu polėkiu, kiti stengiasi atitikti mados tendencijas ir skelbia save aršiais aktyvistais norėdami gauti naudos. Yra ir tokių, kurie priešinasi feminizmo idėjoms, tačiau dažniausiai šis judėjimas nepalieka abejingų. Tad kyla klausimas – kas tam davė pradžią Lietuvoje?

Nusikelkime beveik du šimtus metų atgal į XIX a. vidurį – laikotarpį, kai moterys, nors ir nežymiai, pradėjo reikšti savo nuomonę, reikalavimus tuometinei visuomenei (kitaip tariant vyrams) ir siekti asmeninės laisvės. Būtent tuo metu gyveno ir savo idėjas reiškė visuomenės aktyvistė bei rašytoja, neretai vadinama pirmąja Lietuvos feministe, Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė –Žemaitė. Žemaitės kovą už moterų teises liudija jos biografijos faktai. Rašytoja buvo viena iš pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo organizatorių, kuriame skaitė du pranešimus – ginantį moterų teises („Sodžiaus mergaičių skriaudos“), kuriame iškalbingai pasisakė, kad „sodietės vienu žodžiu vergės tėvų, vergės vyrų, ant galo vergės ir sūnų“, bei keliantį reikalavimus moterų elgesiui („Apie moterų girtuoklystę“). Ji taip pat pasižymėjo kaip pirmoji lietuvė feministė Amerikoje – dalyvavo ir Lietuvių moterų progresisčių sąjungos suvažiavime Filadelfijoje. Tačiau ne tik konkreti kovos už moterų teises veikla Žemaitę apibrėžia kaip feministę – šio judėjimo idėjas galima įžvelgti ir rašytojos kūryboje.

Pirmiausia, Žemaitės apsakymuose gausu skambių frazių apie moterų išnaudojimą, jų teisių nebuvimą. Pavyzdžiui,: „Dievuliau mano! Kame čia teisybė? [...] Jo tik viršus, jo tiesa, jo valia... Argi visuomet mes, moterys, taip ir būsime varžomos?“ (apsakymas „Kieno galia, to ir valia“) arba „Kodėl vyrai taip moka mus išnaudoti, sumindžioti ir paniekinti?“ (Apsakymas „Mieste“). Šie pasisakymai lyg nebylus protestas, atspindintis rašytojos požiūrį į tuometinę moterų padėtį. Tačiau Žemaitės kūryboje galime rasti ne tik akivaizdžių ženklų, bet ir paslėptų žinučių, skelbiančių kūrėjos poziciją moterų lygybės klausimu. Viena tokių žinučių atskleista apsakyme „Ieva“, kuriame Žemaitė ironiškai vaizduoja biblines žmogaus sukūrimo ir pirmosios nuodėmės scenas. Šiame kūrinyje Ieva atsikandusi rojaus obuolio tampa ne pirmosios nuodėmės sukėlėja, o Dievo įrankiu planams įgyvendinti (Dievas jau seniai norėjęs žmones į žemę išginti, tačiau neradęs tam tinkamos priežasties). Pasak VU lietuvių literatūros katedros docentės Dalios Čiočytės, ši scena išteisina moterį iš nuodėmingos ir įkalbinėjimams pasidavusios (vadinasi kaltesnės už vyrą) asmenybės vaidmens.

Žemaitė kėlė ir feminizmui būdingą patriarchalinės sistemos įdiegtą moteriškumo sampratos klausimą. Jis atsispindi apsakymuose „Neturėjo geros motinos“ bei „Marti“. Abiejuose kūriniuose įprasminama kultūrinė moters savybė – tylėjimas. Apsakyme „Neturėjo geros motinos“ moteris nors ir kenčia vyro įžeidinėjimus dėl nesutvarkytų namų ar mirštančio kūdikio, ji prisidengia tylos šydu. Tačiau kūrinio pabaigoje moteris pasiryžta prabilti taip sulaužydama stereotipinį požiūrį į moterį, kaip į tylią ir nuolankią būtybę. Panaši situacija vaizduojama ir apysakoje „Marti“. Čia Katrė taip pat kenčia engiama visų namiškių (vyro ir jo tėvų), tačiau į jų įžeidinėjimus atsiliepia tyla. Mergina kartą taip pat neištveria ir pasipriešina vyro šeimai, tačiau vėliau dėl to apgailestauja (nepriima savęs maištaujančios). Ši scena iškalbingai atskleidžia moteriai įdiegtą mąstymo modelį, kuriam autorė nepritaria.

Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, Žemaitę drąsiai galime vadinti pirmąja Lietuvos feministe. Ji ne tik dalyvavo moterų suvažiavimuose, tačiau ir drąsiai kritikavo patriarchalinę sistemą savo kūriniuose.

Straipsnyje remtasi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių literatūros katedros docentės Dalios Čiočytės įžvalgomis. Straipsnis taip pat buvo publikuotas žurnale Žmogaus teisių balsas.