Politika

Teisė į informavimą

Tikriausiai pagrindinis rudens įvykis - Vyriausybės bandymas gelbėti savo kailį po to, kai žurnalistai paprašė Vyriausybės kanceliarijos suteikti ministrų pasitarimo įrašą, tačiau jis ne tik kad nebuvo suteiktas - jis buvo sunaikintas.

Žinoma, šio įvykio negalime izoliuoti kaip vienetinio ir atsiradusio tarsi iš niekur. Dabartinė Lietuvos valdžia jau seniai pradėjo karą prieš žiniasklaidą - Seimo laikinosios tyrimų komisijos, keistoki įstatymų projektai (nors jei reikėtų transliuoti daugiau pozityvių naujienų gal nereikėtų girdėti apie kvailus pasiūlymus?) ir bandymas riboti žurnalistų prieigą prie informacijos.

Deja, tačiau tam tikrais savo elementais šiuo metu vykdoma politika panašėja į tą, kurią vykdo JAV prezidentas D. Trumpas. Nors liūdna tai pripažinti, jo kliedesiai apie netikras naujienas pasiteisino - JAV prezidentui nepalankios žiniasklaidos priemonės jo rinkėjų tarpe yra traktuojamos kaip nepageidautinos ir nenaudingos. Nors JAV jau daug metų yra susiskaldžiusi dėl savo dvipartinės sistemos, D. Trumpo veiksmai šį susiskaldymą tik dar labiau skatina ir formuoja visuomenės nuomonės burbulus, kuriuose įstrigę žmonės neklauso ir nenori girdėti kitos pusės argumentų bet kokia tema.

Kuo situacija panaši? Lietuvoje bandoma diskredituoti laisvas žiniasklaidos priemones - politikai vengia nepatogių klausimų (kas nėra nieko naujo, tačiau politiko darbas yra aiškinti visuomenei savo sprendimus), bandoma daryti įtaką LRT - tiek keičiant LRT veiklą reglamentuojančius teisės aktus, tiek tiriant LRT veiklą, taip siekiant „netrukdymo dirbti“. Be to, pasižiūrėjus į kai kurių politinių leidinių tiražus, tampa akivaizdu, kad siekiama ne tik paveikti kitas žiniasklaidos priemones, bet ir sukurti savo informacijos kanalą per kurį būtų lengva pateikti iškreiptos realybės vaizdą tiesiogiai rinkėjui.

Žinoma, tai nėra vienintelės problemos egzistuojančios šiuo metu. Regionuose žiniasklaida nėra pakankamai stipri ir dažnai yra priklausoma nuo vienos ar kitos politinės partijos. Be to, ne viena žiniasklaidos priemonė pastaraisiais metais susidūrė su bandymais įsilaužti į jų sistemas ir paskleisti netikras naujienas. Kaip paskui paaiškėjo, tą darė Lietuvai priešiškos valstybės.

Žiniasklaidos laisvė dažnai gali būti sutapatinama su žodžio laisve, kuri gali ir turi būti suprantama kaip viena pagrindinių vertybių demokratinėje visuomenėje. Be šios laisvės negalėtume turėti debatų ir diskusijų forma spręsti problemas, tačiau kiek žiniasklaida turėtų turėti laisvės ir kokios jos ribos nustatyti yra sudėtinga. Ši laisvė dažnai konkuruoja su kitomis žmogaus teisėmis ir vertybėmis - teise į teisingą teismą, teisė į privatų gyvenimą, šaltinio paslaptimi, valstybės saugumu.

Ar galime teigti, kad ribodami žurnalistų prieigą prie Registrų centro informacijos mes saugoma teisę į privatų gyvenimą arba valstybės saugumą? Vargu, nes šioje situacijoje turėtų laimėti būtent visuomenės interesas žinoti, o visuomenė gali sužinoti informaciją tik tada, kai žurnalistai turi prieigą prie informacijos nemokamai ir ji yra suteikiama per protingą terminą. Be jokios abejonės saugikliai yra būtini - tokia informacija turėtų būti suteikiama ne bet kam, tačiau be jos tikėtis lengvo korupcinių schemų išaiškinimo ir plačių tyrimų, kurie kyla būtent iš žiniasklaidos, yra sunku.

Šis straipsnis buvo išspausdintas žurnale Žmogaus teisių balsas.