Aplinkosauginis rasizmas apibūdina situaciją visuomenėje, kai tam tikros socialinės mažumos (gali būti ir rasinės, ir žemos socialinės grupės nariai) priverstos gyventi rajonuose, kuriuose kyla neproporcingai daug gamtinių pavojų. Tie sunkumai, su kuriais susiduria, gali būti – šalia stovintys atliekų įrenginiai, šiukšlių sąvartynai ar panašūs aplinką teršiantys šaltiniai, kurie bloginagyvenimo kokybę. Tokia aplinka turi įtakos ne tik bendram gyvenimo lygiui, bet ir sveikatai. Situaciją pablogina ir nesanitariškas ar nesaugus darbas šalia toksiškų atliekų.
Pilietinių teisių kovotas Benjamin Chavis 1982 metais sukūrė terminą „aplinkosauginis rasizmas“ ir apibūdino jį kaip „rasinę diskriminaciją aplinkos apsaugos įstatymų formavimo srityje, reglamentų ir įstatymų vykdymą, kurie kurią tyčinį socialinių mažumų nukreipimą į toksiškai nuodijamas vietoves.“
Su daugeliu šių problemų susiduria mažas pajamas gaunančios bendruomenės, tačiau rasė dažnai yra net svarbesnį vaidmenį žaidžiantis rodiklis. 2007 m. dr. Robert Bullard atliktu tyrimu nustatytė, kad „rasė yra svarbesnė nei socialinė ar ekonominė padėtis prognozuojant šalies pavojingų atliekų įrenginių vietą“. R. Bullard ištyrė, kad afroamerikiečiai vaikai turi penkis kartus didesnę tikimybę apsinuodyti švinu dėl toksiškų atliekų nei baltaodžiai vaikai. Uždarbis neturėjo jokios įtakos, mat juodaodžių amerikiečių šeimos, kurios uždirbo 50 000 – 60 000 dolerių per metus vis tiek buvo labiau pažeidžiamos toksinais apkrėstai aplinkai nei jų baltaodžiai kolegos, kurių metinis uždarbis siekdavo 10 000 dolerių. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės vyriausybės ataskaitoje nustatyta, kad juodaodžiai britų vaikai susiduria su iki 30% daugiau oro taršos nei baltieji vaikai.
Situacija pasaulyje. Rytų bei Vidurio Europos Romų tauta
Daugiausiai paplitusiems Vidurio ir Rytų Europoje, su mažomis bendruomenėmis Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose, etninės romų kilmės žmonės jau ilgą laiką kenčia socialinę atskirtį.
Dažnai vadinami „čigonais“ arba „čigonų grėsme“, Rytų Europos romų tautybės žmonės dažniausiai gyvena arti skurdo ribos lūšnynuose ar itin skurdžiuose rajonuose. Pradedant nuo ilgalaikio toksinų poveikio, gyvenantiems arti sąvartynų ar pramonės įmonių, iki paprasčiausios švaraus vandens prieigos, romų tauta susiduria su aplinkosauginiu rasizmu. Tokios šalys, kaip Rumunija, Bulgarija ar Vengrija stengėsi įgyvendinti aplinkos apsaugos iniciatyvas savo šalyse, tačiau dauguma tokių planų greitai žlugo po to, kai šie tikslai buvo pavadinti „romų klausimais“ ir visuomenei tapo nebeaktualūs. Šiaurinis Vengrijos miestas Ózdas iš Šveicarijos gavo beveik 5,5 mln. eurų tam, kad įvestų vandentiekio sistemas romams, tačiau tai greitai buvo sustabdyta, mat valdžios institucijos teigė, jog romų namų ūkiai neapmokėjo savo sąskaitų. Ankstesniuose tyrimuose buvo padaryta išvada, kad tik apie 12% romų bendruomenių šiai dienai turi prieigą prie švaraus vandens.
Dar vienas ryškus pavyzdys beviltiškų sąlygų, kuriomis gyvena romai, yra Ruminijos šiaurės vakaruose esančio Klužas-Napoka miestelio Pata-Rât sąvartynas. Apie 2000 romų gyvena šalia arba ant sąvartyno. „Tai siaubinga“,- teigė romų teisių aktyvistas Ciprian Nodis, kuris lankėsi miestelyje net kelis kartus. „Tai panašu į tai, ką galite pamatyti Rio de Žaneiro favelose. Žmonės gyvena dideliame skurde, neturi galimybės naudotis komunalinėmis paslaugomis, neturi prieigos prie elektros bei vandens. Jie gyvena savadarbėse prieglaudose, pagamintose iš perdirbamų medžiagų, kurias randa sąvartyne – kartono, supuvusios medienos. Dauguma gyventojų net tik gyvena, bet ir dirba sąvartyne.“
C. Nodis įvardijo keturias atskiras romų bendruomenes, gyvenančias Pata-Rât: pirmoji grupė atvyko 1960-aisiais, o paskutiniai atvykėliai įsikėlė 2013 m., kai romų gyventojai buvo iškeldinti iš miesto centro. Mažiausiai pasisekė tiems romams, kurie gyvena pačiame sąvartyne, kur oras, vanduo ir dirvožemis yra labai užteršti. „Tai gyvas pragaras, ypač ten gimusiems vaikams“,- teigė Nodis.
Jungtinės Amerikos Valstijos
Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmoji ataskaita, kurioje buvo nustatytas ryšys tarp rasės, pajamų ir teršalų poveikio rizikos, buvo 1971 metų Aplinkos kokybės tarybos „Metinė ataskaita prezidentui“ reaguojant į toksinių atliekų laidojimą Afrikos amerikiečių bendruomenėje Warreno apygardoje Ohajuje. Po prasidėjusių protestų Warreno apygardoje, JAV Generalinė apskaitos tarnyba (GAO) 1983 m. paskelbė ataskaitą apie iškeltą bylą, o Jungtinė Kristaus Bažnyčia (UCC) užsakė ataskaitą, kurioje 1987 m. buvo tiriama koncepcija, kurioje brėžiamas ryšį tarp rasės ir pavojingų atliekų įrenginių išdėstymo.
Tai, kas įvyko Warreno apygardoje, buvo svarbus įvykis skatinantis socialinių mažumų dalyvavimą aplinkosauginio teisingumo judėjime, sprendžiant aplinkos rasizmo atvejus.
Visoje JAV yra įvairių aplinkos rasizmo pavyzdžių. Čikagos miestas Ilinojus susidūrė su sunkumais pramonės srityje ir jos poveikiu mažumų populiacijoms, ypač afroamerikiečių bendruomenei. Keletas anglių gamyklų regione buvo susijusios su prasta vietos bendruomenių sveikata, o situaciją dar labiau pablogino tai, kad 34 %. šių bendruomenių suaugusiųjų neturi sveikatos priežiūros apsaugos. Seniai galiojantys rasiniai turto skirtumai Naujajame Orleane pablogino uragano Katrina rezultatus. Institucionalizuota rasinė apylinkių segregacija reiškė, kad mažumos nariai dažniau gyveno žemose vietovėse, pažeidžiamose potvynių. Be to, uragano evakuacijos planai labai rėmėsi automobilių naudojimu ir nebuvo pritaikyti žmonėms, kurie rėmėsi viešuoju transportu. Kadangi ekonomiškai nepasiturintys gyventojai yra mažiau linkę turėti nuosavus automobilius, kai kurie žmonės neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti nuošalyje, kol dauguma baltųjų bendruomenės gyventojų pabėgo.
Iš esmės JAV dirba, kad sumažintų aplinkos rasizmą. Šios politikos kryptys padeda plėtoti tolesnius pokyčius. Kai kurie miestai ir apskritys pasinaudojo aplinkosauginio teisingumo politika ir pritaikė ją visuomenės sveikatos sektoriui.
Čilės nusiteikimas prieš mapučių gentį
Nuo XV amžiaus pabaigos, kai Europos tyrinėtojai pradėjo plaukti į Naująjį pasaulį, kartu atneštas smurtas bei priespauda prieš čiabuvius turėjo ilgalaikį efektą. Mapučių – Čilės konfliktas dėl žemės besitęsia jau šimtmečius. Mapučiai – tai indėnų tauta, gyvenanti Centrinėje ir Pietų Čilėje bei Pietų Argentinoje. Kai ispanai nuvyko užkariauti pietų Amerikos, Mapučiai buvo viena iš nedaugelio vietinių grupių, sėkmingai pasipriešinusių Ispanijos puolimui ir išlaikiusių savo suverenitetą. Vėliau Mapučių ir Čilės santykiai pagėrėjo, tačiau nenuginčijama įtampa vis dar juntama. Čilei 1818 metais laimėjus nepriklausomybę nuo Ispanijos, buvo norima, kad vietinė gentis pripažintų oficialią valstybinę jėgą ir įsilietų į visuomenę. Dėl to buvo pradėti kurti žalingi, nukreipti prieš Mapučius, teisės aktai. Iki XIX a. vidurio valstybė griebėsi visiškai užgrobti Mapučių žemes, ryžtingai pasisavindama praktiškai viską. Čiabuviai savo ekonomiką jau šimtmečius grindžia žemės ūkiu, tad agrarinė ekonomika be žemės iš esmės reiškė, kad Mapučiai nebeturėjo savo gamybos ir pragyvenimo lėšų. Nors kai kurios žemės nuo to laiko buvo atiduotos atgal, visgi didžioji dauguma gentainių vis dar kenčia didžiulį skurdą.
Čilės situacija vaizduoja kiek kitokį požiūrį į aplinkosauginį rasizmą, mat čia jis susijęs su žemės atėmimu ir tautos izoliavimu nuo visuomenės. 1990-taisiais Mapučių tauta Čilės žiniasklaidoje buvo vadinami teroristais, kuriamas neigiamas visuomenės požiūris į juos. Dėl to tauta nesulaukia tiek daug palaikymo iš Čilės gyventojų. Be to, iš jų po truputį atiminėjama vis daugiau ir daugiau plotų bandant tautą jėga sujungti su visuomene. Pasak vietinės spaudos, aplinkinius miškus tiesiog šluoja milžiniškos medienos korporacijos, kurios sparčiai kerta didelius plotus hidroelektrinėms statyti, taip atimant iš Mapučių vis didesnes teritorijas žemių, kažkada priklaususių jų protėviams.
Jau ne vieną dešimtmetį mažas pajamas gaunantys ar priklausantys rasinei mažumai žmonės kovoja už savo teises kvėpuoti grynu oru, gerti švarų vandenį ar tiesiog gyventi saugų gyvenimą. Nors šios bendruomenės kasdien kovoja su ekologinių katastrofų padariniais, vis tiek yra paliekamos už durų, kai prasideda kalba apie aplinkosauginių problemų sprendimus.
Agnė Greimaitė
Tarptautinė politika