COVID-19 pandemijos poveikis žmogaus teisėms

Mes vaikštome plonu lynu. Turime rasti pusiausvyrą tarp gyvybių gelbėjimo nuo koronaviruso ir leidimo žmonėms naudotis sunkiai laimėtomis laisvėmis, kurios yra šių gyvybių pagrindas.“ Tokiais žodžiais savo kalbą apie pandemijos poveikį visuomenei pradėjo žmonių teisių ir lygybės komisijos generalinė direktorė Rebecca Hilsenrath.

Kartais sunku matyti platesnį vaizdą to, kas vyksta kovojant su pandemija pasaulyje. Susikoncentruojame į tuos žmones, kurie nedėvi kaukių ar atsisako likti karantine teigdami, kad tai pažeidžia jų asmenines laisves. Žvelgiame į paštininkus, daktarus, pardavėjus, kurie negali apsisaugoti dirbdami iš namų. Vieniems žmonių teisių suvaržymai dėl visuomenės gėrio atrodo pateisinami, kitiems ne. Pergalė prieš COVID-19 yra mūsų visų bendras tikslas, todėl susitaikome su draudimais žinodami, kad tai darome dėl savęs bei žmonių, kuriuos mylime. Tačiau kada žmonių teisių ribojimai jau peržengia ribas?

Žodžio ir saviraiškos laisvė

Kinijos vyriausybė, stengdamasi slopinti informaciją apie COVID-19 ir jo keliamą pavojų visuomenės sveikatai, priverstinai įgyvendino žodžio ir spaudos cenzūrą. Buvo girdima kritika, kad Kinijos valdžia ignoravo greitai plintančios ligos problemą kelias savaites, kol galiausiai ėmėsi griežtesnių priemonių. Tuo tarpu gydytojas Li Wenliang įspėjo savo kolegas apie pavojingą virusą dar prieš valdžiai viešai apie tai paskelbiant ir dėl to buvo sulaikytas bei apkaltintas melagingų gandų skleidimu.

COVID-19 plintant po Europą, Lenkijos ligoninėje dirbusi patyrusi akušerė buvo atleista iš darbo po to, kai savo asmeniniame Facebook profilyje paskelbė apie personalo trūkumą ir prastas ligoninės sąlygas. Vėliau paaiškėjo, kad visiems ligoninėje dirbusiems daktarams buvo draudžiama viešai kalbėti apie pandemiją. Po poros dienų į sveikatos ministrą kreipėsi Lenkijos ombudsmenas reikalaudamas garantuoti žmonių teisę į žodžio laisvę. Jo reikalavimai buvo įgyvendinti, tačiau po Lenkiją jau sklido kalbos apie valdžios bandymą suvaržyti žodžio teisę.

Vieninteliams socialiniams tinklams leidžiama peržiūrėti ir blokuoti visą klaidingą informaciją bei netikras reklamas susijusias su pandemija. Rūpinamasi, kad žmonės gautų tik patikimas žinias, nebūtų skleidžiama dezinformacija. Tačiau tai nepateisina atskirų valstybių varžymo kalbėti apie COVID-19 iš esmės. Šalių negebėjimas tvarkytis su pandemija varžo žodžio ir saviraiškos laisvę.

Autorius – Yanny Panesa. Šaltinis – Unsplash.com

Teisė į sveikatą

Teisė į sveikatą šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu tampa viena esminių. COVID-19 yra tarsi testas, kuris išbando valstybių  gebėjimą užtikrinti galimybę gydytis kiekvienam piliečiui. Žmogus, nepriklausomai nuo jo socialinio ar ekonominio statuso, turi galėti naudotis jam reikalinga sveikatos priežiūra.

Daug teisės į sveikatą pažeidimų pastebėta šalyse, kur COVID-19 situacija pirmos bangos metu buvo sunkiai kontroliuojama. Viena iš tokių valstybių tapo Kinija. Daug ligonių buvo nepriimti į gydymo įstaigas po valandų laukimo eilėse. Pačiose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė atlikti būtinus diagnostinius tyrimus. Tuo tarpu Italijoje, gydytojams į rankas buvo duota moraliai neetiška dilema – gydyti pagyvenusius žmones ar leisti jiems mirti taip taupant laiką ir išteklius kitiems pacientams. Gydytojo darbas tapo perkrautos, neteisingos sistemos simboliu po to, kai internete pasirodė nualpusios iš nuovargio seselės Elenos Pagliarini nuotrauka. Moteris, išdirbusi 10 valandų pamainą, susmuko veidu žemyn ant stalo. 

Tuo tarpu Libijoje pandemijos situacijai kenkė ir dėl sostinės Tripolio vykstantis karas, kurio metu buvo nuolatos niokojamos ligoninės. Nepaisant to, kad dėl vykstančios pandemijos buvo priimtos paliaubos, bombardavimą žmonės girdėjo kasdien. Šių metų balandžio mėnesį Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos Libijai koordinatorius Yacoubas El Hillo patvirtino, kad per penkias savaites buvo apgadintos 27 tvarkingos priežiūros įstaigos ir net 14 visai uždarytos. El Hillo taip pat teigė, kad šios atakos ne tik pažeidžia tarptautinę humanitarinę teisę, bet ir nepaklūsta pasauliniam raginimui skelbti paliaubas dėl pandemijos pavojaus.

Autorius – Mehrnegar Dolatmand. Šaltinis – Unsplash.com

Teisė į gyvenimą be diskriminacijos

Žmonių baimė susijusi su greitai plintančiu, mirtinu virusu yra suprantama, tačiau kartu su COVID-19 atėjusios ir kai kurios kitos baimės, ypač Šiaurės Amerikoje ir Vakaruose, buvo paremtos ne tik sveikata. Panika atskleidė giliai įsišaknijusią ksenofobiją, o kartu su ja išryškėjo ir savas simptomas: priešiškumas Rytų Azijos žmonėms.

Žinių portalo „Washington Post“ fotografas dar kovo viduryje užfiksavo JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos užrašų vaizdą, kuriame jis nubraukė žodį „koronavirusas“ ir pakeitė jį žodžiu „kinų virusas“. Šalies vadovas dar ne kartą atsisakė vartoti visiems priimtiną terminą taip tik prisidėdamas prie ir taip Amerikoje bei Europoje suaštrėjusios ksenofobijos.

Neilgai trukus rasinės diskriminacijos atvejai pasipylė po visą pasaulį. Šiaurės rytų Indijos studentai Delyje pateikė skundą kolegijos valdžiai dėl priekabiavimo. Jie teigė, kad pastaruoju metu atsirado vis daugiau žmonių, kurie užsipuola bei grasina nieko blogo nedarantiems studentams. Kolegijos atstovybė iškart ėmėsi veiksmų, tačiau ši rasinė diskriminacija jau buvo pažengus žymiai toliau už mokslo institucijos ribų.

Japonijoje pradėjo populiarėti grotažymė #ChineseDontComeToJapan (ang. kinai nevykit į Japoniją). Taip net tarp Azijos šalių keldami rasinę įtampą. Internetinėje erdvėje pradėjo plisti nuotraukos bei vaizdo įrašai, kuriuose kinai valgo gyvas žiurkes, šikšnosparnius, vorus. Komentaruose žmonės negailėjo piktų replikų, įžeidimų teigdami, kad tai yra šlykštu, nešvaru, o patys kinai yra bio-teroristai bei grėsmė visam pasauliui. Honkonge, Pietų Korėjoje bei Vietname įvairios įmonės skelbė draudimus aptarnauti klientus iš Kinijos. Tačiau yra aiškinama, kad Azijoje vykstantis rasizmas prieš Kiniją kyla iš politinės ir kultūrinės galios kovos, nes Kinija ir toliau auga pasaulinėje ekonominėje ir karinėje scenoje.

Nors ir kiekvienas užsidarome savo namie, visgi šioje situacijoje esame visi kartu. Valstybių dėmesys sutelktas į gyvybių gelbėjimą, kuriam būtina visuotinė prieiga prie sveikatos priežiūros. COVID-19 sukėlė ekonomikos ir socialinę krizę, kuri smarkiai paveikė asmenis, šeimas ir bendruomenes. Į paviršių buvo iškeltos giliai slėptos rasizmo problemos, verčiančios kentėti ir taip su pandemija kovojančius žmones. Valstybės net bandė nutildyti tautas, palikti jas nežinioje. Pandemijos poveikis visuomenei yra gilesnis nei tik ekonomika ar sveikata, tai kuria socialines problemas, kurios paliks randus dar ilgam.

Agnė Greimaitė

Tarptautinė politika

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *