Feminizmas. Kodėl sutinkamas juodai, bet mums vis tiek verkiant šio judėjimo reikia?

Iliustracija: Ruta Krau

Feminizmas. Žodis, kuris vienus verčia susiraukti, antrus pasijuokti, trečius – įkvepia pokyčiams. Gerai, galbūt kiek trumparegiškai pažiūrėjau, feminizmą įvardinant tik kaip žodį. Visgi manau, jog privalėčiau sakyti, kad pirmų pirmiausia, tai – judėjimas. Bet kokiu atveju, feminizmas – reikalas, kuris sutinkamas nevienareikšmiškai. Tai turbūt nėra blogai, gyvename demokratiškoje visuomenėje, kur kiekvienas gali turėti savo įsitikinimus, tačiau man, pozicionuojančiai save kaip feministę, kyla noras įrodyti, jog su feminizmu nėra nieko blogo ir šio judėjimo mums be abejonės reikia. Mums, turiu omenyje ne tik moteris, vyrus taip pat.

Kita vertus, man norisi paieškoti priežasčių, kodėl feminizmas dažnai yra nupaišomas juoda spalva. Matomai čia būtų puiki vieta dar ir pabrėžti tai, kad mes esame linkę manyti, kad dažniau vyrai neapkenčia feminizmo, pajuokia feministes, lygiai taip pat yra moterų, jiems pritariančių.

Moterys, kurios nemėgsta feminizmo gali sakyti:

Man nereikia feminizmo, nes aš nesu silpna.

Man nereikia feminizmo, nes aš mėgstu gaminti savo vyrui.

Man nereikia feminizmo, nes nejaučiu neapykantos vyrams.

Čia reikėtų sustoti ir prisiminti feminizmo pamatinę idėją. Tad puikiai tiktų Karlos Gruodžio mintys, ji sako: galima teigti, kad istoriškai feminizmas iškilo kaip abejonė dėl egzistuojančių lyčių modelių ir naujų modelių paieška. Jis radosi tada, kai moterys ėmė abejoti moteriškumui teikiamomis reikšmėmis ir jo statusu, kada jos įsitikino, jog šios reikšmės ir pažiūros nėra amžinos ir nekintamos, bet tik žmonių sugalvotos. Šitaip yra suvokiama, kad, nors moteriškumas simboliškai išaukštintas, moterų kultūrinė, socialinė, ekonominė ir politinė padėtis visais laikais ir visose kultūrose buvo akivaizdžiai žemesnė. Taigi, galima aiškiai pamatyti, kad feminizmo pirminė idėja neturi nieko ydingo, ji yra tik apie lyčių lygybę. Norėčiau, kad viso straipsnio metu prisimintum šią mintį, feminizmas – apie lyčių lygybę.

Gerai, grįžkime prie neapykantos priežasčių. Jų nereikia ieškoti toli, tiesą pasakius, užtenka pažvelgti į visuomenėje egzistuojančius stereotipus apie feminizmą. Jie visgi, mano supratimu, yra neteisingi. Kodėl? Pripažinkime, ne visiems įdomu yra sužinoti. Kitas dalykas, reikia pripažinti, kad visuomenė nėra darnus organizmas, kaip paprastai nori esamų sistemų gynėjai. Ji yra pasidalijusi ne tik į skirtingas, bet netgi į priešingas prieštaraujančių interesų grupes. Todėl yra natūralu, kad apie feminizmą yra manančių visaip, pavyzdžiui: 

„Feminizmas neapkenčia vyrų“

Populiaru yra manyti, kad feministės neapkenčia vyrų, juos vadina seksistais, prievartautojais, kaltina, kad jie nori nusodinti moterį. Neva moterys nori tapti privilegijuotos vyrus patraukdamos, švelniai tariant, į šoną. 

Feministės nejaučia neapykantos vyrams. Nenoriu kalbėti už visas feministes, tad pateiksiu savo nuomonę. Taip, aš taip pat nejaučiu jokios neapykantos vyrams, kritikuoju tik toksišką vyriškumą. Bet ir kritikuodama, siūlau  būdus, kurie padeda gyti nuo nuodų. Tad tai neturi nieko bendro su neapykanta.

„Feminizmas sako, kad moterys yra silpnos“

Dar viena klišė susiformavusi per laiką. Yra įprasta manyti, kad tos moterys, kurios pasirinko tapti feministėmis, tad tarsi iškart įgauna galią įžeidinėti kitas moteris. Ta neaiški konkurencija tarp moterų apie kurią vis daugiau ir dažniau kalbama yra abstrakti. Bet feministės visgi linkusios kviesti kitas moteris ne į konfliktą, o į diskusiją ir įvertinti savo padėtį ir skatina nebijoti keisti bei keistis.

„Feminizmo nebereikia nes moterys yra visiškai emancipuotos“

Politiniu požiūriu taip, esame emancipuotos, galime balsuoti, dalyvauti rinkimuose, savo nuomonę išsakyti vienu ar kitu klausimu, visiškai laisvai. Bet mano galva, žiūrint tik per politinę prizmę yra gana siaura. Taip pat buvo ir tarpukario Lietuvoje. Giriamės, kad suteikėme teisę moterims balsuoti jau 1918 m., tuoj pat prikišame Šveicariją, sakydami, štai jie tai tik 8-ame dešimtmetyje suteikė savo moterims tą pačią teisę. Bet aiškiai matyti iš to meto Lietuvos visuomenės, kad moterys nebuvo lygios su vyrais. XXI a., turime kitokias problemas, kurios egzistuoja mūsų visuomenėje, visų pirma, smurtas lyties pagrindu, visų antra, atlyginimų skirtumai tarp lyčių, visų trečia, turime didelę moterų grupę, kuri gali daug veikti, bet stokoja drąsos, vadinasi, neįgaliname veikti mergaičių dar mokykloje.

Ar feminizmas galėjo pats save apjuodinti?

O taip. Ir čia reikėtų prisiminti radikalųjį feminizmą, kurį palaikančios sako, patriarchiją reikia išardyti, o moterims leisti dominuoti. Dar aštriau galiu pasakyti, radikalusis feminizmas teigia, kad vyras – agresyvi ir pikta būtybė, kuri viešpatavo, engė, išnaudojo moterį, visiškai kitos rūšies būtybę ir darė iš jos auką. Tad aiškiai matyti, kad radikalusis feminizmas nelabai nori eiti teisiniu pagrindu ir įtvirtinti lygybę, na tai tiesiog, radikalusis feminizmas. Ir tai ženkliai prisidėjo prie klišių kūrimo, kurias rašiau aukščiau. O taip jau yra, kad visuomenė mėgsta tai, kas yra dramatiška, radikalu, tokios idėjos greitai yra suabsoliutinamos visiems ir priklijuojamos prie nugaros. Taip nutiko ir su visomis feministėmis, staiga liberalusis feminizmas tapo radikaliuoju, tad ir visos liberalaus feminizmo teisingos mintys buvo nušluotos su radikaliojo feminizmo šluota, kurioje tūnojo neapykanta visiems vyrams.

Kad ir kaip bebūtų, aš šventai tikiu, kad feminizmo mums vis dar reikia ir net labai. Kažkada klausiau vienų lietuvių tinklalaidės, keli komikai susirinkę staiga uždavė sau klausimą, ar reikia feminizmo? Ir jie choru atsakė, kad ne, nes moterys turi absoliučiai visas teises. Na ne, vyručiai. Feminizmo mums taip stipriai reikia, kad jūs net neįsivaizduojate. 

Prisimeni, straipsnio pradžioje sakiau, prisimink, kad feminizmas – apie lyčių lygybę. Tad dabar pakalbėkime apie tai. 

Lyčių lygybė Lietuvoje ir visame pasaulyje egzistuoja tik įstatymu. Realybėje, toli gražu. Nemažai žmonių mano, kad feminizmas jau praeitis ir šių dienų būviui  jis nereikalingas. Mano giliu įsitikinimu feminizmo mums vis dar stipriai reikia! Ir štai kodėl:

  1. Valdžioje (ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje) moterų balso yra nedaug, nes jų tiesiog akivaizdžiai per maža. Feminizmas įgalina mergaites imtis drąsiai veiklų, kurios vis dar dėl kažkokių, man nesuvokiamų priežasčių, yra netradicinės moteriai. Pavyzdžiui, politika. 
  2. Akivaizdus moterų ir vyrų atlyginimų skirtumas. Vien šį sakinį rašant jaučiu ant kiek tai yra absurdas. Feminizmas – apie lyčių lygybę.
  3. Smurtas prieš moteris yra pagrįstas lyties pagrindu. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, atliko tyrimą, kuris aiškiai parodė nemalonią tiesą. Yra dalis visuomenės, kuri teigia, jog moters kaltė, kad patyrė smurtą. Feminizmas skatina moteris netylėti, feminizmas šviečia visuomenę, savo filosofija teigdamas, jog pirmų pirmiausia, smurtautojas yra kaltas, o ne auka.
  4. Ketvirtoji priežastis išplaukia iš trečiosios – seksualinis priekabiavimas. Po prievartos, aukos yra klausiama – kaip buvai apsirengusi?, kiek išgėrei tą vakarą?, ką jam pasakei?, gal pati jį provokavai? Nei viename iš šių klausimų, nebuvo paklausta apie priekabiautoją. Kodėl jo nebuvo paklausta, ką tu tuo metu vilkėjai, kad sugalvojai užpulti moterį? Feminizmas – apie nustojimą kaltinti auką, o kreipti didžiausią dėmesį į priekabiautoją.
  5. Ir apskritai, feminizmas apie moterų įgalinimą veikti! Bet kokioje srityje ir bet kur. Feminizmas garsiai rėkia, kad moteris yra lygiai tokia pati, kaip vyras (nekvestionuojant biologinių dalykų), o tai reiškia ji yra pajėgi veikti tai ką ji nori veikti, ji yra apsaugota nuo smurtautojų ar priekabiautojų, lygiai taip pat kaip ir vyras.

Manęs dažnai klausia, Marija, ar tikrai mums reikia feminizmo? Žinai ką aš atsakau? Reikia, nes tu vis dar manęs to klausi (pasiskolinau šią mintį iš John Wedhon).

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *