Išjungti internetą, išjungti nuomonę

Iliustracija: Ruta Krau

Trumpam grįžkime į 2011 metų Tunisą, Egiptą ir kitas Arabų pavasario valstybes. Jau tais metais Facebook buvo įrankis, kuris leido bendrą idėją turintiems žmonėms geriau organizuotis. Socialinis tinklas tapo vienu svarbiausių „ginklų”, kurį pasitelkė protestuotojai Vidurio Rytuose siekdami politinės mobilizacijos. Dabar neretai sakoma, jog Arabų pavasaris prasidėjo Facebook. O kas nutiko po to? Egipte, Libijoje ir Sirijoje 2011 metais buvo visiškai „išjungtas” internetas, o Tunise Vyriausybė įsilaužė ir pagrobė piliečių Facebook  slaptažodžius. Visų šių priemonių valdžios ėmėsi siekdamos užgniaužti protestus, revoliucijas. Šiandien rezultatus ir pasekmes galime įvertinti per  istorinę prizmę, kadangi Arabų pavasario valstybių situacijos susiklostė skirtingai. Tačiau visus atvejus vienija tai, jog valdžia savo piliečių prieštaraujančią nuomonę bandė užgniaužti paprasčiausiai „išjungdama” internetą. Praėjo beveik 10 metų, o valstybes valdančių ir norinčių „išjungti” internetą kaip ir prieš tai buvo ir regis dar bus.

Kas nori išjungti internetą 2020?

Ir šiandien, 2020-aisiais metais, pasaulyje, nuo Venesuelos iki Honkongo, protestuotojai, nesutinkantys su valdžios priimamais sprendimais, buriasi ir vienijasi pasitelkdami internetą. Nors kaip rodo istorija, kad ir Baltijos kelio pavyzdys, kai 1989 metais rankomis susikibo daugiau kaip 2 mln. žmonių, susitelkimas įmanomas ir be interneto. Vis dėlto, akivaizdu, jog internetas, o ypač socialiniai tinklai, leidžia mobilizuotis greičiau, organizuotis paprasčiau ir leidžia pritraukti daugiau bendraminčių. Socialiniai tinklai tampa agora, kurioje renkasi visi: tiek diskutuojantys, tiek tyliai stebintys diskusijas ir laukiantys, kol galės palaikyti laiminčiąją pusę. 

Pastaraisiais metais Indijos, Indonezijos, Egipto, Irano, Irako, Kongo Demokratinės Respublikos, Sudano, Zimbabvės ir Mianmaro vyriausybės uždraudė internetą turbūt tikėdamosi, kad taip pavyks išspręsti savo problemas – neramumus valstybių viduje. Ir čia kalbame ne apie dezinformaciją, propagandą ar dalinę interneto cenzūrą, o kalbame apie absoliutų interneto „išjungimą” visoje arba dalyje valstybės teritorijos. Tokiu būdu vyriausybės apriboja savo piliečių saviraiškos laisvę. Saviraiškos laisvė reiškia, jog kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti savo nuomonę bei dalintis informacija ar idėjomis, o  apribojama ji gali būti tik dėl labai svarbių priežasčių. Dažniausiai kaip svarbią priežastį neramumų metu vyriausybės pasirenka  siekį palaikyti visuomenės saugumą ir užkirsti kelią dezinformacijai. Vis dėlto, kyla pagrįstas klausimas ar taip siekiama visuomenės saugumo, ar vis dėlto bandoma išsaugoti valdžią savo rankose bei užgniaužti kylantį nepasitenkinimą esama tvarka?

Intuityviai manoma, jog pasaulyje dažniausiai internetą „išjungti” linkusios autoritarinės valstybės, vis dėlto viena iš pirmaujančių šioje srityje valstybių yra Indija, didžiausia gyventojų skaičiumi demokratija. 2019 metais kilus neramumams Kašmyre, Indijos Vyriausybė apribojo interneto ir mobilųjį ryšį regione. Motyvai? Vėlgi, pasitelkta, visuomenės saugumo korta. Galime diskutuoti apie tokių sprendimų motyvus ir proporcingumą, tačiau akivaizdu, jog saviraiškos laisvės ribojimas apsunkina visuomenės galimybes būti demokratiška, t.y. Turėti laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą, užtikrinti piliečių informavimą, leisti viešai diskutuoti ir palaikyti skaidrų valstybės veikimą.

Ko netenkama išjungus internetą?

„Išjungtas” internetas paliečia visus, tarsi bendra bausmė visai visuomenei: nuo studento iki žurnalisto ar verslininko. Žinoma, pagrindinis siekis uždraudus internetą – priešingos nuomonės nutildymas, protesto organizavimo apsunkinimas, tačiau tai paveikia ir kasdienį žmonių gyvenimą mokantis, mokant sąskaitas, skaitant naujienas, užsirašant pas gydytoją, užsisakant maistą į namus ir t.t. Interneto naudojimas šiais laikais tapo toks dažnas ir aprėpiantis daugelį gyvenimų sričių.

Remiantis „Eurostat“ statistika, Europos Sąjungoje per paskutinius tris mėnesius internetu naudojosi vidutiniškai 87 proc. 16-74 metų gyventojų (Lietuvoje –  83 proc., daugiausiai Švedijoje – 98 proc., o mažiausiai Bulgarijoje – 68 proc. gyventojų).

Nors skirtingose pasaulio valstybėse interneto vartojimo įpročiai ir galimybės skiriasi, tačiau akivaizdu, jog nemaža dalis pasaulio internetą pasitelkia kasdieniame gyvenime.

Interneto ribojimai apsunkina ne tik kasdienio gyvenimo rutiną ar galimybes susitelkti bei reikšti nuomonę, bet ir palaikyti ryšį su pasauliu, papasakoti pasauliui apie save. Tokiu būdu ir tarptautinė bendruomenė negauna objektyvios ir greičiausios informacijos apie šalyje vykstančius įvykius. Tai aktualiausia pilietinio karo, protestų, perversmų metu, kai vyriausybė gali ištransliuoti apie save tokią informaciją, kokia yra patogiausia nuslepiant viduje vykstančius neramumus.

Kaip apeiti draudimus?

Reaguojant į pasaulyje vykstančius saviraiškos laisvės suvaržymus vis daugiau tarptautinių, regioninių ir nacionalinių organizacijų dirba siekiant mažinti saviraiškos laisvės ribojimus, pavyzdžiui, interneto blokavimą valstybių teritorijose. Vienas iš svarbiausių tokių organizacijų darbų – šios problemos kėlimas ir afišavimas kuo plačiau ir garsiau. Taip pat pastebimas augimas industrijos, kuri kuria produkciją padedančią apeiti interneto suvaržymus ir blokavimus. Vis dėlto, net 2020 metais pasaulyje interneto „išjungimas” netapo tik netikusiomis praeities priemonėmis, kurias pasitelkia vyriausybės siekdamos užgniaužti žodžio laisvę.

Šaltiniai

  1. What do you use internet for?, eurostat
  2. accessnow.org

Giedrė Šėmytė

Žmogaus teisės ir technologijos, žmogaus teisių komunikacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *