Kasmet nuo 1988 metų Europos Parlamente ypatingiems žmogaus teisių gynėjams dedikuojama žymaus rusų disidento Andrejaus Sacharovo vardo premija.
Ši premija įteikiama gruodžio mėnesį, simboliškai minint Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo dieną. Prestižine laikoma Sacharavo premija įprasminami savo laisve rizikuojančių asmenybių darbai tokiose sferose kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, mažumų teisių apsauga, pagarba tarptautinei teisei, demokratijos plėtra ir teisės viršenybės įtvirtinimas.
Nūdienos kontekste laisvė yra įgavusi gana ryškų reliatyvumo pavidalą, tad ir laisvės įkaito oksimoronas nestebina savo paradoksalumu. Šių laikų laisvės įkaito pavyzdžiu galima laikyti visai neseniai, spalio 25 dieną, Sacharovo premijos už minties laisvę laureatu paskelbtą Rusijoje kalinamą Ukrainos režisierių Olegą Sencovą. Aktyviai įsitraukęs į vadinamąjį „Euromaidano“ judėjimą menininkas priešinosi Rusijos įvykdytai Krymo aneksijai. Savo gimtojoje Ukrainoje užblokuotiems kariams O. Sencovas padėjo pristatyti maistą ir kitus reikmenis. Teikdamas pagalbą kino kūrėjas savo laisve rizikavo, kol galiausiai ją prarado – už neva teroristinių išpuolių organizavimą 2015 m. Rusijoje buvo nuteistas kalėti dvidešimt metų.
Skelbdamas šių metų Sacharovo premijos laureato pavardę Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani apie brangią minties laisvės kainą kalbėjo: „Rizikuodamas savo gyvybe, savo drąsa ir ryžtingumu režisierius O. Sencovas tapo kovos dėl politinių kalinių paleidimo Rusijoje ir visame pasaulyje simboliu. Skirdamas Sacharovo premiją Europos Parlamentas išreiškia solidarumą su juo. Mes prašome nedelsiant jį paleisti. Jo kova primena mūsų pareigą bet kokiomis aplinkybėmis ginti žmogaus teises visame pasaulyje“.
Nors ir lėmusi fizinės laisvės netektį, O. Sencovo minties laisvės raiška nebuvo beprasmė. Viena vertus, ji atvėrė tokius Europos ir kito demokratinio pasaulio skaudulius kaip solidarumo stoka ar politinė bejėgystė. Antra vertus, menininko minties laisvė tapo akstinu priešintis šiurkščiam teisiniam nihilizmui.
Žymus 42 metų Ukrainos (dabar – ir viso pasaulio) kino kūrėjas gimė liepos 13 d. Simferopolyje. Penkerius metus nuo 1993-ųjų Kijeve jis studijavo ekonomiką, o vėliau pradėjo kino režisūros ir scenarijaus kursus Maskvoje. „A Perfect Day for Bananafish“ (2008 m.) ir „Bull horn“ (2009 m.) – tai pirmieji trumpametražiai O. Sencovo filmai. Vėliau, 2012 m., pasirodė labiausiai autorių išgarsinęs pilnametražis filmas „Gamer“ (Žaidėjas), pasakojantis apie paauglio, gyvenančio nedideliame miestelyje ir pasinėrusio į kompiuterinių žaidimų-šaudynių pasaulį, gyvenimą. Žaidėją lydėjusi sėkmė lėmė kito pilnametražio filmo, pavadinto „Rhino“, pradžią. Visgi pastarojo kūryba nutraukta dėl menininko veiklos „Euromaidano“ judėjime.
Galima sakyti, kad šio režisieriaus žmogaus teisių sklaida pasireiškia ne įprasta, menininkams būdinga žmogaus teisių raiškos forma, tiesiogiai atpažįstama kūryboje, bet pačios menininko asmenybės inspiruotos drąsios minties laisvės dėka. Apie žiojėjančias žmogaus teisių opas O. Sencovas šiandien mums primena drastišku, pasaulį neraminančiu būdu – bado streiku. Gegužės mėnesį paskelbęs bado akciją, režisierius nurodė ir jos nutraukimo sąlygą – Rusijoje kalinčių 64 Ukrainos politinių įkaitų išlaisvinimą.
Pasaulio dėmesį prikausčiusi menininko istorija verčia nebūti abejingais grubiems žmogaus teisių suvaržymams. Kino kūrėjo įkalinimas tapo savotišku žmogaus teisių renesansu, paskatinusiu kitų menininkų, žmogaus teisių gynėjų susivienijimą. Per šiųmetį festivalio „Nepatogus kinas“, kurio garbės žiuri nariu buvo O. Sencovas, atidarymą Justė Zavišaitė kvietė: „Šiandien XXI a. vis dar turime garsiai kalbėti ir įrodinėti žmogaus teisės būti išgirstam, gerbiamam, laisvai reikšti savo mintis ir pažiūras. Žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio filmais ir veiklomis norime prisidėti prie įsiskaudėjusių mūsų gyvenimo rakščių ištraukimo.“ Pagaliau ši istorija mena pačios laisvės kaip reiškinio trapumą. Ši istorija primena apie laisvės paradoksą, o būtent tai, kad ji išlaisvina, bet sykiu gali ir įkalinti.
Šis straipsnis taip pat buvo išspausdintas žurnale Žmogaus teisių balsas.