Kur dingsta neapykantos nusikaltimai?

Kaip priminimą, jog tolerancijos visuomenei dar trūksta, Tarptautinės toleracijos dienos proga Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuras (angl. The OSCE Office for Democratic Institutions and Human Rights, trumpiau – ODIHR) kasmet paskelbia neapykantos nusikaltimų statistiką 44-iose šalyse (tarp jų ir Lietuvoje). Remiantis šia statistika, Lietuvos policija 2018 metais užfiksavo vos 7 neapykantos nusikaltimus, iš kurių dėl 4 pradėtas tyrimas, o iš jų 2 pripažinti neapykantos nusikaltimais.1 Skaičiai iš tiesų maži, todėl kyla klausimas ar tapome tolerantiški ir neapykantos kalba bei nusikaltimai tiesiog išnyko? Ar neapykanta tapo nebemadinga?

Neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai

Siekiant analizuoti Lietuvos neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos santykį, pirmiausia, tikslinga apsibrėžti šias sąvokas. Retai galima rasti vieną apibrėžimą ar net kriterijus neapykantos kalbai. Europos Taryba neapykantos kalbą nusako kaip apimančią visas raiškos formas, t.y. neapykantos kalba gali pasireikšti žodžiu, raštu, nuotraukomis, karikatūromis, vaizdo įrašais, daina ir t.t. Neapykantos kalba gali būti nukreipta tiek prieš individualų asmenį, tiek prieš visą asmenų grupę. Diskutuojant apie neapykantos kalbą išsiskiria nuomonės kaip ją klasifikuoti ir kaip į ją reaguoti. Viena pusė teigia, kad neapykantos kalba yra žodžio laisvės forma ir turėtų būti vertinama tik moralės ir etikos rėmuose, kita pusė laikosi nuomonės, jog neapykantos kalba turėtų būti vertinama kaip neapykantos nusikaltimai – baudžiamosios teisės kontekste.

Neapykantos nusikaltimas – nusikaltimas paremtas stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis prieš tam tikrą žmonių grupę ar grupės atstovą. Neapykantos nusikaltimas turi atitikti du kriterijus (kurie praktikoje kelia nemažai klausimų ir keblumų): a) veika turi būti kvalifikuojama kaip nusikalstama; b) veika turi būti padarytas remiantis priešiškumu tam tikrai grupei ar asmeniui dėl lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos, kilmės, negalios, rasės, tautybės, kalbos, socialinės padėties, tikėjimo, pažiūrų ar įsitikinimų ar kito tapataus pobūdžio pagrindo.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse skiriami du neapykantos nusikaltimų tipai: nusikaltimai, kurių pagrindinis motyvas yra neapykanta (t.y. sveikatos sutrikdymas, kapaviečių ir atmintinų vietų išniekinimas ir smurto kurstymas) ir nusikaltimai, kurių sunkinanti aplinkybė yra neapykanta tam tikrai grupei ar individui.

Taigi, teisės prasme viskas pakankamai aišku, jeigu nusikaltimo motyvas – neapykanta, tuomet ir nusikaltimas kvalifikuojamas kaip neapykantos nusikaltimas už kurį taikoma atitinkama sankcija. Vis dėlto, neretai kyla klausimas dėl motyvo vertinimo, o ir patys nusikaltimą įvykdę asmenys neretai teisme keičia savo motyvą (pavyzdžiui, siekiant sulaukti švelnesnės sankcijos). Kita vertus, neretai ir teisėsaugos institucijos neapykantos požymių turinčius pažeidimus kvalifikuoja kaip viešosios tvarkos pažeidimus. Tai reiškia, jog nėra nuosekliai ir nuodugniai įvertinamas pažeidimo motyvas.

Ar neapykantos mažėja?

Neseniai The Economist dalinosi statistika, jog jaunesnioji karta yra labiau tolerantiška, o jaunesni žmonės yra linkę labiau pritarti tos pačios lyties asmenų santuokoms.2 Kitaip tariant, visuomenės nuomonė kinta, o tai lemia ir ateinanti jaunoji karta. Neretai džiaugiamasi, kad jaunoji karta yra aktyvesnė, labiau tikinti ir žmogaus teisėmis. Vienas iš geriausių jaunimo aktyvizmo pavyzdžių yra Fridays For Future judėjimas, kuris suvienijo jaunimą visame pasaulyje. Protestai buvo organizuoti ir Lietuvoje, didžiausi jų Vilniuje ir Kaune. Kitas pavyzdys kas tris metus Vilniuje vykstančios Eitynės už lygybę (Baltic Pride), kurios kas kartą sutraukia vis daugiau palaikančių ir kartu žygiuojančių lygių galimybių vardan, o ir susirenkančių protestuoti prieš eitynes kas kartą irgi ateina vis mažiau.

Tačiau teigti, jog neapykantos visuomenė neliko, ji tapo nemandinga ir nereikalinga būtų itin optimistiška ir neteisinga. Nors 2019 metais fiziškai susirinkusiųjų prieštarauti Eitynėms už lygybę skaičius buvo iš ties menkas, tačiau stebina ir liūdina neapykantos kalbos apraiškos internete. Nevyriausybinė organizacija Žmogaus teisių balsas tikrindama neapykantos kalbos apraiškas dieną po eitynių surinko 112 neapykantos kalbos komentarų. Šie komentarai buvo perduoti toliau nagrinėti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, kurie savo ruožtu ėmėsi veiksmų, kad šie komentarai būtų pašalinti. Tarnyba kreipėsi ir į ikiteisminio tyrimo įstaigą prašant pradėti tyrimą dėl šių komentarų. Tačiau nei ikitesminio tyrimo įstaigos, nei Lietuvos teismai neapykantos kalbos komentarų nelaikė pakankamai pavojingais, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teismas argumentavo, kad komentarai buvo netinkama saviraiška, tačiau nepažeidė LGBT+ bendruomenės orumo ir lygiateisiškumo.

Grįžtant prie neapykantos kalbos nusikaltimų fiksuotų Lietuvoje, reikia pasakyti, jog 2015 metais fiksuoti 24 neapykantos nusikaltimai, 2016 metais 20 neapykantos nusikaltimų, 2017 metais 9 neapykantos nusikaltimai, o 2018 metais 7 neapykantos nusikaltimai. Statistika rodo, jog neapykantos šalyje kasmet mažėja, tačiau žmogaus teisių organizacijos ir ekspertai atkreipia dėmesį, jog dažni atvejai, kai pažeidimai vertinami ignoruojant neapykantos motyvą ir kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimai arba tiriami itin vangiai.

2018 fiksuoti neapykantos atvejai Lietuvoje

2018 metais Lietuvoje fiksuoti du nusikaltimai, kurių motyvas buvo rasizmas ir ksenofobija. Pirmasis atvejis, tai ekvadoriečio vaikino užpuolimas transporto stotelėje. Antrasis – pavogtos Lenkijos vėliavos Lenkijos nepriklausomybės dienos išvakarėse. Taip pat buvo fiksuotas vienas nusikaltimas, kurio motyvas neapykanta krikščionybei, kai buvo išniekintos kapinės. Likę keturi nusikaltimai buvo pagrįsti neapykanta dėl seksualinės orientacijos ir lyties tapatybės, trys iš jų buvo susiję su nuosavybės niokojimu ir vienas su smurtu. Vienoje iš Vilniaus gatvių buvo panaudotas psichologinis smurtas prieš du rankomis susikibusius vyrus. Vis dėlto, 2018 metais girdėjome ir skaitėme daugiau atvejų, kai buvo pasikėsinta į asmenų turtą dėl jų seksualinės orientacijos, tačiau šie atvejai nefiksuoti kaip neapykantos nusikaltimai.

Iš to galime pastebėti liūdinančią dvikryptę tendenciją. Viena vertus, teisėsaugos institucijos vangiai tiria neapykantos nusikaltimus, nefiksuodamos jų kaip neapykantos nusikaltimų ir neanalizuodamos tikro motyvo. Kita vertus, nusikaltimų latentiškumą lemia ir nukentėjusiųjų nesikreipimas pagalbos dėl nepasitikėjimo teisėsauga ir baimė dėl visuomenės reakcijos. Abiem variantais neapykantos visuomenėje ne tik nemažėja, bet atsiranda tikimybė jai plėstis, kai neapykantos kalba laikoma savaime suprantama visuomenės gyvenimo dalimi. Nors statistikoje, ypač tarptautinėje, turėdami 7 neapykantos nusikaltimus ir atrodome gražiai, tačiau neapykanta vis dar sutinkama kone kasdien tylesniais ar garsesniais pavidalais.

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *