Pastarieji metai Libanui nebuvo ramūs – šalį sukrėtė Beiruto sprogimai, protestai, valdžios pasikeitimas. Galima kelti klausimą, kokią vietą užėmė moterys, atsidūrusios tokių aplinkybių sūkuryje. Apie Libaną, jo gyventojas ir šalį sudrebinusių įvykių poveikį moterų teisėms pasakoja Vilniaus universiteto Šiuolaikinių Azijos studijų magistro absolventė Marija Rakickaja.
– Libanas yra konfesiškai ir etniškai įvairi šalis. Ar moterys, nepriklausomai nuo religijos ir etninės grupės, turi vienodas galimybes realizuoti save?
Jeigu turimos omenyje teisės, susijusios su dalyvavimu darbo rinkoje, išsilavinimu ir pan., manau, kad taip. Tačiau asmens statuso įstatymai tarp skirtingų konfesijų, kurių Libane pripažinta net 18, skiriasi. Konstitucija yra pasaulietiška ir numato visų piliečių lygybę, tačiau išimtis daroma asmens statuso įstatymams, kurie yra religinių konfesijų jurisdikcijoje. Tai reiškia, kad vedybų, skyrybų, paveldėjimo, vaikų globos įstatymai skiriasi musulmonams šiitams ir sunitams arba krikščionims maronitams. Žvelgiant į moterų padėtį plačiau, priklausomai nuo religijos, skirtumų yra.
Santykina dalyvavimo viešajame gyvenime lygybė galioja moterims, turinčioms Libano pilietybę. Šalyje gyvena nemažai migrančių darbuotojų, kurių situacija labai sudėtinga. Libane veikia vadinamoji Kafala sistema, dėl kurios darbdavys gali riboti darbininkų judėjimą, neleisti jiems išvykti iš šalies ir kitaip pažeisti jų teises. Dažniausiai ši sistema paliečia moteris, dirbančias namų tvarkytojomis. Tiek moterų, tiek vyrų palestiniečių teisės yra ribotos. Jie negali įsigyti nekilnojamojo turto ar įgyti tam tikrų specialybių.
– Kokia yra moters libanietės rolė šeimoje ir visuomenėje?
Nesinori labai stipriai apibendrinti. Viena vertus, Libane yra stiprus feministinis judėjimas, vyrauja geras moterų išsilavinimo lygis. Iš asmeninės patirties man susidarė įspūdis, kad ten gyvena nemažai profesionalių, įkvepiančių, stiprių ir emancipuotų moterų. Kita vertus, mano patirtis ribota, nes teko pagyventi tik Beirute, kur daugiausia susidūriau su išsilavinusiais žmonėmis. Tai neabejotinai yra realybės dalis, tačiau egzistuoja ir kita pusė, kur moters vaidmuo labiau atitinka tradicinį įsivaizdavimą ir yra pirmiausia siejamas su šeima.
Kalbant apie teisines galimybes, moterų padėtis yra sudėtinga. Minėti asmens statuso įstatymai, nors ir skiriasi priklausomai nuo religijos, visais atvejais yra nepalankūs moterims. Pavyzdžiui, skyrybų atveju motina sunitė turi teisę į vaiko globą iki 12 metų, o katalikė – iki 2 metų. Kitoms konfesijoms amžius varijuoja, kartais skiriasi mergaitėms ir berniukams, bet įstatymas visada nepalankus motinai. Žinoma, tai nereiškia, kad visada laikomasi šių taisyklių – gali būti tarpusavio sutarimas arba teismo sprendimas.
Dažnai nepalankūs yra ir paveldėjimo ar skyrybų įstatymai. Be to, libanietė moteris negali suteikti vaikui pilietybės, tai gali padaryti tik vaiko tėvas. Yra organizacijos, siekiančios panaikinti šį principą, bet kol kas joms nepavyko to padaryti. Manoma, kad tai itin sudėtinga, nes valdančiajam elitui palanku išlaikyti konfesinį visuomenės balansą. Pagal Libano politinę sistemą kiekvienai konfesijai atstovaujama proporciniu principu. Numatyta, kad prezidentas turi būti krikščionis maronitas, premjeras – musulmonas sunitas, parlamento pirmininkas – šiitas ir t.t. Kadangi daugelis politikų jau ilgą laiką išlaikė savo postus, manoma, kad jie nesuinteresuoti keisti status quo, nes, padaugėjus piliečių, pasikeistų ir konfesijų proporcijos.
– Internetiniuose portaluose pasirodė straipsnių, teigiančių, kad pastaraisiais metais smurto artimoje aplinkoje mastai Libane išaugo kone trigubai. Ar yra imamasi priemonių kovoti su šia problema?
Tai neabejotinai didelė problema. Jei kalbame apie pastaruosius dvejus metus, reikia turėti omeny ir pandemijos efektą, kadangi jos sąlygomis buitinis smurtas išaugo. Libane yra organizacijų dirbančių šiuo klausimu, bet kol kas negalima sakyti, kad joms pavyksta pasiekti savo tikslus.
2017 metais buvo paruoštas ambicingas įstatymo projektas, palaikomas pilietinės visuomenės ir NVO, tačiau jam priešinosi elitas. Iki šiol teikiamos pataisos, bet pokyčiai yra maži (pavyzdžiui, panaikintas įstatymas, pagal kurį prievartautojas galėjo išvengti bausmės vesdamas auką). Vis dar liko spragų, o smurtas namų aplinkoje nėra tinkamai teisiškai apibrėžtas.
Istorijoje pasitaiko, kad moterys iškeliamos kaip simboliai ir atlieka didelį darbą įvairių transformacinių, taikdariškų ar kitų judėjimų metu, tačiau, atėjus laikui sėsti prie derybų stalo, joms nebūtinai atsiranda vietų ir nebūtinai jų klausimai yra sprendžiami
M. Rakickaja
– Kokį vaidmenį moterys užėmė 2019 m. spalį kilusiuose protestuose, dar kitaip vadinamuose revoliucija?
Šiuose protestuose moterys neabejotinai užėmė centrinę vietą. Labai aktyvios buvo ir moterys, ir įvairios feministinės organizacijos, kurios rengė maršus bei kitas akcijas moterų klausimams iškelti ir ne tik.
Moterys atliko skirtingus vaidmenys: nuo kovotojų ir taikdarių iki motinų ir globėjų. Kai kurios, pavyzdžiui, tapo buferiu tarp armijos/riaušių policijos ir protestuotojų vyrų, kitos dalyvavo fiziniuose susirėmimuose. Po susidūrimo tarp skirtingų rajonų vyrų, moterys surengė motinų maršą, siųsdamos žinutę, kad jos netoleruos smurto. Kai kurios tapo įvykių simboliais, kurių atvaizdai plito po socialines medijas arba buvo piešiami ant sienų. Paplito šūkis ,,revoliucija yra moteris”, kuris atspindi ryškų moterų vaidmenį.
– Kaip minėtoji revoliucija paveikė moterų teises?
Galima pripažinti, kad, nors minėtus įvykius žmonės vadina revoliucija, moksliškai jų taip įvardyti negalime, kadangi pokytis, kurio buvo siekta, neįvyko. Į rezultatus galima žiūrėti pesimistiškai, laikant sukilimą nepavykusiu, o žvelgiant optimistiškai galima jį vertinti nuosaikiai, pastebint mažas pergales. Taip pat galima sakyti, kad judėjimas, pradėtas demonstracijų, tęsiasi ir viltis, kad didesni pokyčiai pamažu įvyks.
Neabejotinai pavyko pritraukti dėmesį prie įvairių moterų teisių klausimų. Iškelta ir ta pati smurto prieš moteris problema, tiek bendresniu mastu, tiek kalbant apie konkrečias bylas, kurios sulaukė rezonanso demonstracijų dėka. Ryškesnių pasikeitimų reikėtų palaukti, jeigu per kitus rinkimus judėjimo metu iškilę kandidatai gautų pakankamai vietų parlamente, kad galėtų kažką įgyvendinti. Deja, kol kas galima įžvelgti didžiulį kontrastą tarp moterų indėlio ir realaus rezultato, taip pat ir tarp aktyvistų ir politikų veiksmų.
Iš tiesų, labai svarbu kelti šį klausimą. Istorijoje pasitaiko, kad moterys iškeliamos kaip simboliai ir atlieka didelį darbą įvairių transformacinių, taikdariškų ar kitų judėjimų metu, tačiau, atėjus laikui sėsti prie derybų stalo, joms nebūtinai atsiranda vietų ir nebūtinai jų klausimai yra sprendžiami.
– Ačiū už atsakymus!
Rekomendacijos
Protestų metu viena libanietė koja spyrė ginkluota ministro apsauginiui. Ši moteris netrukus tapo heroje, o jos atvaizdas atsidūrė ir ant Beiruto gatvės sienos.