Lokali Bangladešo problema, globalios pasekmės

Arsenas – natūraliai Bangladešo požeminiuose vandenyse susidaręs žmogaus sveikatai kenksmingas cheminis elementas, veikiantis didelę dalį visuomenės. Neigiamas arseno poveikis taip pat prisideda prie kompleksinių socio-ekonominių problemų aštrinimo. Atidus žvilgsnis į Bangladešo Vyriausybės atsaką arseno problemai, atskleidžia žmogaus teisių pažeidimus įvairiuose valdžios organų lygmenyse. Galiausiai, šios problemos pozicionavimas globalių santykių kontekste, išryškina tarptautinės bendruomenės atsakomybę. 

Arseno žala žmogaus sveikatai ir socialiniam gyvenimui

Viena iš svarbiausių aplinkos bei visuomenės problemų Pietų ir Pietryčių Azijoje yra požeminio vandens užterštumas žmogaus sveikatai pavojingu cheminiu elementu – arsenu. Daugelyje pasaulio vietų dirvožemyje bei vandenyje randamas arsenas yra sietinas su žmogaus veikla. Tačiau, šio teksto dėmesio centre esančio Bangladešo požeminiuose vandenyse aptinkamas arsenas susidarė natūraliai ir neigiamai veikia 14% Bangladešo gyventojų1. Pirminis šio cheminio elemento padarinys žmogui yra žala sveikatai: arsenas yra klasifikuojamas kaip pirmos grupės karcinogenas (įvairių organų vėžį sukeliantis elementas); jis taip pat gali sukelti įvairias odos, plaučių, širdies ir kraujagyslių ligas, gangreną, cukrinį diabetą; apsinuodijimas arsenu gali įtakoti neurologinius sutrikimus tokius kaip kognityvinės bei motorinės funkcijos2.

Tačiau arseno įtakos laukas neapsiriboja vien žmogaus sveikata. Jis taip pat prisideda prie kompleksinių socio-ekonominių problemų aštrinimo. 

Neretai nuo arseno nukentėję asmenys yra ignoruojami, atstumiami bei diskriminuojami visuomenėje bei darbo rinkoje3. Bijodami socialinės atskirties, apsinuodiję žmonės slepia simptomus ir nepradeda gydymo proceso4, taip dar labiau apsunkindami savo būklę. Sergantys vaikai vengia eiti į mokyklas5, kas prisideda prie švietimo stokos bei galimybių mažėjimo. Dėl diskriminacijos darbo rinkoje ieškant darbo bei sumažėjusio darbo našumo, sergantieji dažnai patiria finansinių sunkumų6. Dėl patriarchalinės Bangladešo visuomenė santvarkos, labiausiai pažeidžiama grupė yra moterys – neretai vyrai palieka sergančias žmonas, o dėl kultūrinės bei religinės ideologijos išsiskyrusios moterys yra smerkiamos visuomenėje7. Taigi, akivaizdu, kad arseno problema veikia daugelį visuomeninės santvarkos sričių. Tačiau, ar galima tai traktuoti kaip žmogaus teisių problemą? Iš vienos pusės, arsenas Bangladešo požeminiuose vandenyse susidarė natūraliai (ne dėl žmogaus veiklos), todėl pačio cheminio elemento buvimas yra labiau nesėkmė geografinės padėties loterijoje, nei žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau, faktas, kad tokia didelė dalis Bangladešo visuomenės yra veikiama šio elemento, suponuoja spragą teisės į švarų vandenį užtikrinime. 

Teisė į švarų vandenį Bangladeše

Įvairūs tarptautiniai bei nacionaliniai dokumentai byloja apie Bangladešo Vyriausybės įsipareigojimą užtikrinti žmogaus teisę į švarų vandenį. Deja, realybė dažnai skiriasi nuo to, kas numatyta teisėje. Nagrinėjant Bangladešo Vyriausybės atsaką į arseno problemą, išryškėja trys pagrindiniai žmogaus teisių pažeidimai – teisės į vandenį; teisės į sveikatą; bei teisės į informaciją.

Kalbant apie teisę į vandenį, pagrindinis Bangladešo Vyriausybės įsipareigojimas nacionaliniame lygmenyje yra Vandens Aktas, skelbiantis geriamąjį vandenį bei higieną „aukščiausio prioriteto teise“8. Tarptautiniame lygmenyje, Vyriausybė pripažino 2010 m. Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos išleistą rezoliuciją, numatančią teisę į saugų ir švarų geriamąjį vandenį bei sanitarines paslaugas kaip žmogaus teisę. Komentuodamas šią teisę, JT Ekonominių, Socialinių ir Kultūrinių Teisių Komitetas pažymėjo, kad šios teisės pagrindas yra tai, kad asmeniniam ar buitiniam naudojimui reikalingas vanduo turi būti saugus9. Komentare taip pat buvo numatyta, kad netolygus išteklių, reikalingų prieigai prie saugaus vandens, paskirstymas yra laikomas šios teisės pažeidimu10. Bangladeše, atsakomybė už šį pažeidimą krenta ant įvairiuose lygmenyse esančių valdžios organų, atsakingų už švaraus vandens tiekimą, pečių. Pagrindinė priežastis jog tokia didelė dalis Bangladešo visuomenės yra veikiami arseno yra ne prieigos prie saugaus vandens nebuvimas, o netolygus šios prieigos paskirstymas. Miestuose, kur geriamasis vanduo gaunamas iš giluminių aukštesnės kokybės vandens sluoksnių arba iš išvalyto paviršinio vandens, arsenas neaptinkamas. Ši problema yra opiausia kaimo vietovėse, kuriose vanduo yra išgaunamas iš šulinių. Nepaisant to, net ir kaimuose ši problema turi pakankamai elementarų sprendimo būdą – gilesnius šulinius. Tačiau, tarptautinės organizacijos Human Rights Watch atliktas tyrimas atskleidė, kad už vandens tiekimą atsakingų Bangladešo valdžios organų kasami šuliniai, kurie yra pakankamai gilūs pasiekti neužteršto vandens sluoksnius, yra paskirstomi netolygiai11. Neretai šuliniai yra kasami vietovėse, kuriose gyvena įstatymų leidėjų giminaičiai, politiniai rėmėjai ar sąjungininkai. Taip pat yra pavyzdžių, kai iš vietos bendruomenės surinkti pinigai yra panaudojami šulinio kasimui privačiame kieme, kuriame vėliau prieiga gali naudotis tik kiemo šeimininkas. 

Teisė į sveikatą

Žvelgiant į teisę į sveikatą, Bangladešo Konstitucija numato visuomenės sveikatos apsaugą bei teisę į gyvybę12. Tuo tarpu tarptautiniame lygmenyje, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 25 straipsnis yra skirtas teisei į sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį13. Komentuodamas šią teisę, JT Ekonominių, Socialinių ir Kultūrinių Teisių Komitetas pažymėjo, kad norint užtikrinti šią teisę, visuomenė turi būti apsaugota nuo kenksmingų medžiagų, tokių kaip radiacija, kenksmingos cheminės medžiagos ir kitos kenksmingos aplinkos sąlygos, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiančios žmonių sveikatą14. Tačiau, praktiniai pavyzdžiai rodo, jog nepaisant arseno problemos masto, didžioji dalis gyventojų skundžiasi dėl valstybinės medicinos įstaigų neveiksnumu šiuo klausimu: kaimo vietovėse neatliekami arseno tyrimai; vietos ligoninėse nesuteikiama efektyvi pagalba apsinuodijusiems žmonėms; miestų ligoninėse pastebimas vaistų trūkumas; apsinuodijimas arsenu diagnozuojamas tik išryškėjus odos pažeidimams, todėl daugelis, kitus simptomus turinčių žmonių, nesulaukia reikiamo gydymo15.

Teisė į informaciją

Galiausiai, kalbant apie teisę į informaciją, nacionaliniame lygmenyje, Bangladešo Vandens Aktas numato piniginę ir/ar laisvės atėmimo baudą už tyčinį neteisingos informacijos skleidimą16. Kuomet, tarptautiniame lygmenyje, komentuodamas teisę į vandenį,  JT Ekonominių, Socialinių ir Kultūrinių Teisių Komitetas pabrėžė informacijos svarbą šios teisės užtikrinime. Komentare numatytas Vyriausybės įsipareigojimas užtikrinti vienodą asmenų prieigą prie su vandeniu susijusios informacijos bei jos sklaidos galimybę17. Tuo tarpu, komentuodamas teisę į sveikatą,  JT Ekonominių, Socialinių ir Kultūrinių Teisių Komitetas įpareigoja valstybes šviesti visuomenę bei užtikrinti informacijos prieinamumą apie pagrindines sveikatos problemas vietos bendruomenėje, taip pat apie jų prevencijos bei kontrolės priemones18. Nepaisant to, Bangladeše pastebimas informacijos sklaidos bei prieinamumo sutrikimas arseno klausimu – kadangi Vyriausybės atliekami tyrimai bei informacijos rinkimas yra beveik nebeegzistuojantys,  daugelis kaimo gyventojų yra įsitikinę, kad problema išspręsta; vis dar tebevykstantis monitoringas yra atliekamas suskaičiavus visus saugaus vandens šaltinius ir padauginus šį skaičių iš hipotetinio optimalaus žmonių, besinaudojančių tais šaltiniais, skaičiaus (tokio skaičiavimo rezultatai rodo daug ,,optimistiškesnę’’ situaciją nei yra iš tikrųjų); visuomeninio švietimo kampanijos, skleidžiančios informaciją apie arseno keliamą pavojų baigėsi prieš daugelį metų; Vyriausybės programa, kuri numato galimybę atvežti vandens mėginius į artimiausio miesto ligoninę beveik nebefunkcionuoja, o ir daugelis nepasiturinčių žmonių neturi pinigų kelionei19.

Aplinkosauginis teisingumas

Bangladešo pavyzdys puikiai iliustruoja glaudžią sąsają tarp aplinkosaugos ir žmogaus teisių. Ši sąsaja yra aplinkosauginio teisingumo (angl. environmental justice) principo dėmesio centre. Šis terminas buvo pradėtas naudoti 9-ąjame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasak JAV Aplinkos Apsaugos Agentūros, „aplinkosauginio teisingumo tikslas yra užtikrinti, kad visi žmonės, nepaisant rasės, tautinės kilmės ar pajamų, būtų apsaugoti nuo neproporcingo aplinkos pavojaus poveikio. Gyventojų grupės, klasifikuojamos kaip patiriančios aplinkosauginę skriaudą (angl. environmental injustice), yra mažumų ir (arba) mažas pajamas gaunančių asmenų grupė; neįtraukta į aplinkos apsaugos politikos formavimo ir (arba) sprendimų priėmimo procesą; patirianti neproporcingą vieno ar kelių aplinkos pavojaus poveikį…“20. Taikant šį apibrėžimą tokioms Bangladešo visuomenės grupėms kaip nepasiturintys asmenys bei moterys, kurie patiria neproporcingą arsenu užteršto vandens poveikį, lyginant su kitais Bangladešo gyventojais, galima teigti, kad šios žmonių grupės patiria aplinkosauginę skriaudą. Šios srities mokslininkai pateikia tris pagrindines priežastis, dėl kurių tam tikros grupės atsiduria tokioje situacijoje ekonominę, socio-politinę, bei rasinę21. Pirmosios dvi priežastys yra aktualios Bangladešo atveju – prasta finansinė padėtis, išteklių bei politinės įtakos stoka šias bendruomenes padaro „lengvai apeinamas“, Vyriausybei planuojant giliųjų šulinių paskirstymą. Be to, sąsaja tarp skurdo bei giliųjų šulinių trūkumo Bangladešo bendruomenėse gali būti pagrįsta vizualiai, palyginus du žemėlapius: vieną rodantį užterštų šulinių išsidėstymą Bangladeše22, kitą – skurdžiausias valstybės teritorijas23.

Nagrinėjant arsenu užteršto vandens problemą nacionaliniame lygmenyje, rodos, kad atsakomybė už šią problemą krenta ant nepotizmą bei korupciją praktikuojančių Bangladešo valdžios organų. Tačiau, nukentėjusiųjų bendruomenių pozicionavimas globaliame kontekste, atskleidžia tarptautinės bendruomenės atsakomybę – nesugebėjimas efektyviai spręsti problemos pasirodo esantis struktūrinės nelygybės tarptautiniame lygmenyje produktas. Vienas iš aspektų, palaikančių tokį status quo yra tai, jog nelygybė tarptautinėje bendruomenėje yra traktuojama kaip natūralus valstybių raidos etapas24. Šis suvokimas dažnai aiškinamas tokiu modeliu: kolonializmas sutrikdė natūralią buvusių kolonijų raidą, todėl jos yra ,,atsilikusios ’’ nuo buvusių kolonijinių valstybių, tačiau buvusios kolonijinės valstybės prisiima atsakomybę už praeities klaidas, todėl su jų pagalba buvusios kolonijos yra ekonominės raidos kelyje, o dabartinis nepriteklius yra laikinas. Šio modelio pradininke dažnai yra laikoma Hario Trumano Keturių Punktų Kalba 1949 m., kurioje daugiau nei pusę pasaulio jis paskelbė besivystančiu25. Kritikai tokį vystymo modelį mato kaip suteikiantį pagrindą tiek arogantiškai valstybių su aukštu bendruoju vidaus produktu (BVP) intervencijai, tiek savęs gailėjimui valstybėms su žemu BVP26.

Besivystančios valstybės

Šis išsivystymo pažadas normalizuoja dabartinę ekonomiškai silpnų valstybių padėtį. Pasak jo, Bangladešo žmonių kančia, kylanti iš valstybės sunkumų spręsti arseno problemą, yra natūralus etapas, kurį turi pereiti besivystanti valstybė. Praktinė tokio padėties normalizavimo reikšmė yra ta, kad žemo BVP valstybių problemų sprendimui yra skiriama neužtektinai efektyvių resursų. Pabrėžiu žodį efektyvių, nes tarptautinio vystymo priemonių yra apstu – nuo tarptautinės finansinės bei technologinės paramos iki jaunimo savanorysčių programų. Tačiau jų efektyvumas gali būti suprantamas dvejopai. Iš vienos pusės, žvelgiant į besivystančios valstybės rodiklių (pvz., BVP, demokratijos kokybės, socialinės atskirties ir t.t.) tendencijas, tokia analizė atskleistų egzistuojant ne vieną pavyzdį, rodantį šių rodiklių gerėjimą, kas atitinkamai reikštų vystymo modelio efektyvumą. Tačiau, besivystančios valstybės yra neišsivysčiusios tik santykyje su išsivysčiusiomis valstybėmis, kurios, logiškai mąstant, turėtų būti tas baigtinis, siekiamas vystymosi proceso taškas. Iš to seka, kad vystymo priemonių efektyvumas turėtų būti matuojamas skirtumu tarp šių dviejų tipų valstybių. Šioje šviesoje, vystymo modelis pasirodo esantis, švelniai tariant, mažiau neefektyvus – paskutinius kelis dešimtmečius pajamų (tikėtina ir gerovės) skirtumai tarp valstybių tik didėjo27 – santykyje tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių, pastarųjų padėtis tik blogėjo. Taigi, kalbant apie arseno problemą Bangladeše, koncentruojantis tik į valstybės vidaus reikalus ir ignoruojant platesnį tarptautinį kontekstą, vienas per metus iškastas gilusis šulinys gali būti traktuojamas kaip progresas, tačiau apibrėžus šią problemą globalių santykių kontekste, tokia ,,pažanga’’ pasirodo esanti neveiksnumu. 

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *