Mes niekada nemąstėme kurti organizacijos su tikslinga darbotvarke. Susibūrėme draugėn ieškodamos savo sūnų ir dukterų – mes gimėme šio žygio metu.
Viskas prasidėjo nuo 14 drąsių moterų, kurios 1977-ųjų balandžio mėnesį išėjo į Buenos Airės gatves ieškoti teisybės dėl savo dingusių vaikų. Vėliau tai išaugo į vieną didžiausių ir įtakingiausių žmogaus teisių judėjimų to meto Pietų Amerikoje ir pasaulyje. Madres de Plaza de Mayo (liet. Gegužės aikštės motinos) – judėjimas, susiformavęs iš nevilties, skausmo ir tikėjimo, dabar tapęs žmogaus teisių organizacija, kurios tikslas – surasti per Purvinąjį karą pradangintus asmenis. Kviečiame susipažinti su šios organizacijos priešistore, istorija ir pasiekimais.
Purvinasis karas Argentinoje – dešimtys tūkstančių dingusių vaikų
1976 m. Džordžo Rafaelio Videlos lydima militaristinė chunta nuvertė Isabelio Perono Vyriausybę ir užėmė valdžią. Jo valdymo laikotarpiu iki 1983 m. militaristinis režimas kankino, nužudė arba „pradangino“ masišką skaičių gyventojų – skaičius svyruoja nuo 10 iki 30 tūkst. Šis laikotarpis Argentinoje liūdnai prisimenamas Purvinojo karo pavadinimu, kurio metu režimas skelbė karą tėvynės (Patria) priešams. Vis dėlto „priešai“ šiame kontekste pagrinde buvo neginkluoti piliečiai, nepritarę naujajam režimui – universiteto studentai bei dėstytojai, žurnalistai, intelektualai. Dauguma civilių buvo pagrobti be jokio įspėjimo, nepaliekant jokio pėdsako. Tūkstančiai jų niekada neatsirado.
Beribis sielvarto padarinys – viena pirmųjų moterų žmogaus teisių organizacijų Pietų Amerikoje
Sielvartas, kurį patyrė dingusiųjų piliečių artimieji buvo neišmatuojamas. 1977 m. keturiolika moterų išėjo į Plaza de Mayo aikštę ir pareikalavo, kad Vyriausybė pateiktų bet kokius jų dingusių sūnų, dukterų ir anūkų – gyvų ar mirusių – pėdsakus. Nepaisant Vyriausybės nutarimo, kad moterų, kurios klausia per daug, reikia atsikratyti, jų gretos tik augo. Greitai jų skaičius pasiekė tūkstančius ir netgi judėjimo narių dingimas, kankinimas ar įkalinimas, nestabdė moterų ieškoti atsakymų. Jų gedulas virto jėga ir balsais tų, kurie kalbėti negalėjo.
Madres de Plaza de Mayo pagrindinis tikslas buvo vienas – sužinoti, kur yra jų vaikai naudojant taikius protesto būdus prieš brutalią ir totalitarinę valdžią. Jų skiriamasis ženklas – baltos skarelės ant galvos – simbolizavo taiką ir vienybę. Nors militaristinis Argentinos režimas traktavo šį judėjimą kaip „pakvaišusių moteriškių maršą“ likęs pasaulis stovėjo jų pusėje. Nyderlandai ir Kanada, Švedija, o vėliau ir Jungtinės Valstijos pradėjo tyrimus ir nutraukė užsienio pagalbą Argentinai dėl nustatytų žiaurių žmogaus teisių pažeidimų. Bėgant metams Madres de Plaza de Mayo leido sukurti plačius aktyvistų ir organizacijų tinklus visoje Argentinoje ir likusioje Lotynų Amerikoje. Jos organizavo tokias demonstracijas kaip „Pasipriešinimo maršas“ 1981 m., „Maršas už gyvybę ir demokratiją“ 1982 m. Šios iniciatyvos buvo naujiena tradicinei Argentinos visuomenei – jos parodė, kad moterys taip pat turi galią ir balsą. Tai buvo smūgis patriarchaliniam ir griežtam Videlos režimui tiek vidinėje, tiek išorinėje šalies erdvėje. Net jei tai ir nesustabdė karinio režimo, vis tik parodė pasauliui, kad Argentinoje vyksta kažkas siaubingo. Judėjimas, prasidėjęs kaip motinų sielvartas, tapo judėjimu, turėjusiu įtakos vienai žinomiausių žmogaus teisių organizacijų Lotynų Amerikoje.
Ilgojo laikotarpio pasiekimai – atsakymai ir 120 atrastų vaikaičių
Madres de Plaza de Mayo veikla padėjo surasti teisingumą po militaristinio režimo griūties ir nuteisti ne vieną buvusį aukštą pareigūną. Nors dauguma dingusių piliečių niekada neatsirado arba buvo rasti masinėse kapavietėse, motinų parodymai padėjo sudėti daug taškų į tinkamas vietas. Organizacijos veikla nesustojo militaristiniam režimui pasitraukus – Madres de Plaza de Mayo dabar geriau žinomos kaip Abuelas de Plaza de Mayo (liet. Gegužės aikštės močiutės) vis dar ieško atsakymų apie dingusius savo vaikus ir turi naują tikslą – surasti dingusius savo anūkus. Purvinojo karo metu pagrobtų nėščių moterų vaikai buvo atiduoti auginti „tinkamoms“, režimui pritariančioms šeimoms. Besinaudodamos moksline pažanga, organizacijos moterys per paskutiniuosius 30 metų sugebėjo atrasti 120 dingusių savo vaikaičių (kurių apytikriai skaičiuojama 500). Šie moterų veiksmai pritraukė pasaulio dėmesį – organizacija laimėjo ne vieną tarptautinį apdovanojimą, tarp kurių 1992 m. Sacharovo Minties Laisvės premija bei 1999 m. UNESCO Taikos Švietimo premija. Ir nors tai niekada nebuvo jų tikslas, pasaulinis pripažinimas įrodė, kad moterų balsas karo akivaizdoje yra svarbus.
Tūkstančiai gedinčių motinų susirinkdavo Gegužės aikštėje prieš kiek daugiau nei 30 metų. Jų teisingumo siekimas neužgeso iki šių dienų, o kraujuojančios režimo ir karo žaizdos vis dar skausmingai pulsuoja. Tačiau jos įrodė pasauliui, kad sielvartas gali pagimdyti kažką galingo – taikų balsą prieš ginkluotą minią. Madres de Plaza de Mayo pakilo iš skausmo ir suformavo galingą, įtakingą žmogaus teisių judėjimą. Jos kovojo miniomis, baltomis taikos skarelėmis apsirišusios galvas, ir tapo stipresnės, nei bet koks militaristinis režimas kada nors galėtų tapti.
Šaltiniai:
- Britannica, Dirty war: Argentine History. < https://www.britannica.com/biography/Jorge-Rafael-Videla>
- Diana Taylor, “Radical Street Performance: An International Anthology“, 1998.
- Sally Webb Thornton, „Grief transformed: The mothers of the Plaza de Mayo.“ OMEGA-Journal of Death and Dying 41.4, 2000.
- Fernando J. Bosco, „The Madres de Plaza de Mayo and three decades of human rights’ activism: Embeddedness, emotions, and social movements.“ Annals of the Association of American Geographers 96.2, 2006.
- DyN, EFE (news agencies) „Las Madres de Plaza de Mayo realizaron la última Marcha de la Resistencia“. Clarin, 26 January, 2006. <https://www.clarin.com/ediciones-anteriores/madres-plaza-mayo-realizaron-ultima-marcha-resistencia_0_r1hXNL10tg.html>
- History of Abuelas de Plaza de Mayo, <https://abuelas.org.ar/idiomas/english/history.htm>