Vandens krizė yra pasaulinė krizė. Neturėdami tvaraus priėjimo prie vandens, negalėsime įgyvendinti tokių tikslų kaip kokybiškas švietimas ar klestinčios, teisingesnės visuomenės kūrimas. Istorija tai parodė. Pavyzdžiui, Kinijoje arba Artimuosiuose Rytuose didžiosios upės (Jangdzė, Nilas ir Eufratas) suteikė pagrindą atsirasti pirmosioms didžiosioms agrarinėms ir miesto civilizacijoms. Suprantant situacijos skubumą, ateinantis dešimtmetis reikalauja veikimo.
-Audrey Azoulay, UNESCO generalinė direktorė. 2020 Pasaulinė vandens diena.
Kovo 22 d., minint Pasaulinę vandens dieną, pasaulis „švenčia vandenį“. Šios šventės metu, siekdama atkreipti dėmesį į švaraus vandens svarbą žmogaus kasdienybėje, tarptautinė bendruomenė skatina neužmiršti įvykių, kurie verčia permąstyti vandenį kaip savaiminę duotybę. Vienas tokių – Keiptauno „Nulinės dienos“ krizė.
„Nulinė diena“
„Nulinė diena“ (angl. Day Zero) – situacija, kurioje atsidūrę gyventojai praktiškai neturėtų geriamojo vandens.
2018 m. pradžioje Pietų Afrikos Respublikos sostinė Keiptaunas buvo viena koja peržengęs slenkstį, už kurio valstybės piliečių tykojo apokaliptinio „Nulinės dienos“ scenarijaus išsipildymas. Šios Keiptauno vandens krizės ištakomis yra laikomi 2015 m., kuomet Pietų Afrikos Respublikos sostinę užplūdo trejus metus trukusios sausros, lydimos nenuspėjamų bei itin mažo intensyvumo kritulių. Sausrų sukeltas regiono išdžiūvimas lėmė nematytą vandens stygių dėl kurio Keiptauno miestui buvo sukurtas scenarijus, numatantis miesto tapimą pirmuoju didžiuoju didmiesčiu, patyrusiu absoliutų vandens trūkumą. Tokios krizės akivaizdoje vietinė valdžia buvo priversta drastiškai griežtinti vandens vartojimo reikalavimus atskiriems gyventojams ir įmonėms – reikėjo apriboti priėjimą prie vandens tam, kad šis nebūtų prarastas.
Teisė į vandenį auštant „Nulinės dienos“ rytui
Pietų Afrikos Respublikos sostinėje įvesti sugriežtinti vandens vartojimo reikalavimai vandens suvartojimą vienam žmogui apribojo iki 50 litrų per dieną. „Toks vandens kiekis buvo pakankamas devyniasdešimties sekundžių apsiprausimui, aštuonioms stiklinėms geriamojo vandens, kelių indų ar drabužių išplovimui, vieno patiekalo paruošimui, dviem dantų išsivalymams bei vienam vandens nuleidimui tualete.“ Šių apribojimų nesilaikymas ir situacijos užsitęsimas reiškė vandens sumažinimą iki 25 litrų per dieną – tai yra mažesnis vandens kiekis nei tas, kurio reikalauja keturios minutės duše.
Vyriausybei suformavus atsaką į „Nulinės dienos“ krizę, nacionalinių ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų žvilgsnis nukrypo į Keiptauno gyventojų teisių įgyvendinimą. Žmogaus teisių centre atsidūrė asmens teisė į švarų ir sveiką vandenį, kuri yra įtvirtinta šalies Konstitucijoje ir nuo 2010 m. oficialiai pripažinta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos.
Teisės į vandenį įgyvendinimas priimtų apribojimų kontekste buvo vertinamas dvejopai. Pirmu atveju, šis klausimas vertinamas remiantis plačiuoju teisės į vandenį supratimu, kuris kreipė dėmesį į tai, ar žmogus išsaugo bazinius poreikius tenkinantį priėjimą prie vandens. Dėl šios priežasties, nepaisant fakto, kad leidžiamas vandens suvartojimo kiekis buvo sumažintas iki 6-10 kartų, taip pat neatitiko Jungtinių Tautų minimalių rekomendacijų, jis buvo laikomas pakankamu užtikrinti sveiką žmogaus funkcionavimą. Tuo tarpu kitas teisės į vandenį įgyvendinimo vertinimas atsirėmė į aplinkybes, dėl kurių priėjimas prie vandens buvo apribotas. Šiuo atveju vietinei valdžiai buvo priskirta atsakomybė už neteisingą vandens resursų valdymą trejus trukusios sausros metus ir negebėjimą numatyti padarinių ilguoju laikotarpiu. Tokiu pagrindu gyventojų teisė į vandenį buvo laikoma pažeista, nes drastiškai apribotas vandens vartojimas, keičiantis žmogaus higienos įpročius ir taip veikiantis orumą, buvo matomas kaip padarinys ne tiek įvykusios gamtinės anomalijos, kiek vietinės valdžios neveikimo.
Visgi, sprendimas dėl šios Keiptauno piliečių teisės įgyvendinimo priimtuose apribojimuose liko apsuptas abejonių ir neapibrėžtumų, tačiau buvo aišku viena – norint išsaugoti bent tokio lygio priėjimą prie vandens yra būtinas kolektyviai atsakingas vandens vartojimas.
Teisė į vandenį kolektyvinio pasitikėjimo pagrindu
Keiptauno vandens krizės atvejis leido pamatyti, kaip asmens teisė į švarų ir sveiką vandenį yra priklausoma nuo žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo. Keiptauno valdžios įvesti vandens vartojimo reikalavimai buvo pagrįsti tuo, kad jų atsakingai laikantis, gyventojai išsaugotų bent minimalų priėjimą prie vandens. Šiuo atveju tai reiškia, jog tuo metu kiekvieno žmogaus individualios teisės į vandenį pagrindas buvo paremtas kolektyviniu įsipareigojimu kiekvienam sunaudoti iki 50 litrų vandens: „aš laikausi apribojimų ir mano kaimynas jų laikosi – taigi nei vienas iš mūsų nepraranda galimybės suvartoti 50 litrų vandens per parą“. Šiai situacijai apibūdinti tiktų „nulinės sumos“ žaidimo (angl. zero-sum game) terminas, kuris numato, jog kiekvieno veikėjo naudos išaugimas arba sumažėjimas yra tiksliai subalansuotas kito veikėjo naudos išaugimu arba sumažėjimu – vieno veikėjo išaugusi nauda reiškia kito naudos sumažėjimą. Tokia dalyvių sprendimų tarpusavio priklausomybė veikia ir globaliame vandens vartojimo kontekste. Dėl šios priežasties ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas švietimui apie atsakingą vandens vartojimą, kurį, būtent, ir skatina šiandien minima Pasaulinė vandens diena.
„Nulinės dienos“ grėsmė ateityje: ką pamirštame?
Keiptauno „Nulinės dienos“ krizė toli gražu nėra vienintelis atvejis, kuomet sausrų draskomas miestas beveik palieka gyventojus be vandens. Panašių situacijų grėsmė nuolat persekioja tokių valstybių kaip Indijos ar Australijos didžiuosius miestus. Taip pat bent 16 pasaulio valstybių patiria nuolatinį nepaprastai aukšto lygio vandens stygių, kuris yra dar labiau didinamas pasikartojančių sausrų.
Tiesa, nors Lietuva į rizikos zoną nepatenka, ekspertų nuomone, klimato kaitos skatinami sausi ir karšti orai vasaros metu gali apriboti kokybiško vandens pasiekiamumą. Pavyzdžiui, 2018 m. vasarą sausros metu tam tikruose regionuose dėl išaugusio vandens suvartojimo buvo atsiradusios vandens tiekimo problemos. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininko Evino Stonevičiaus teigimu tokia situacija nebuvo laikoma kritine, nes įprastai žiemos arba rudens metu atsiranda sąlygos vandens ištekliams grįžti į normalų lygį. Visgi, klimato kaitos skatinamas oro temperatūros augimas gali tapti iššūkiu tokiam vandens išteklių atsistatymui.
Stanfordo universiteto ir JAV Nacionalinės Vandenyno ir Atmosferos Administracijos (NOAA) mokslininkų pateikiamais duomenimis, blogiausio scenarijaus atveju „Nulinės dienos“ sausros galėtų tapti maždaug 100 kartų labiau tikėtinos nei dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Šis pesimistinis scenarijaus nėra vienintelė Stanfordo studijos nešama liūdnoji žinutė: 2018 m. sausra buvo penkis-šešis kartus labiau paskatinta žmogaus rankos sukeltos klimato kaitos. Taigi, žmogus, jo sprendimai ir veiksmai tampa centrine ašimi permąstant priėjimo prie vandens problematiką. Ir tai leidžia kelti klausimą, ar ne mūsų kiekvienos dienos pasirinkimai lemia mūsų ir kitų teisės į švarų bei sveiką vandenį įgyvendinimą?
Šaltiniai:
- Cape Town: Avoiding “Day Zero”
- Cape Town’s Water Crisis Response Needs to Protect the Rights of Millions
- Dėl alinančių karščių Lietuvos gyventojų prašoma taupyti vandenį: padėtis neįprasta
- In a warming world, Cape Town’s ‘Day Zero’ drought won’t be an anomaly, Stanford researcher says
- Policy Analysis of the Water Crisis in Cape Town, South Africa
- Water Rights and Day Zero: Perspectives on the Cape Town Water Crisis
- Water Scarcity Atlas
- What It’s Like to Live Through Cape Town’s Massive Water Crisis
- World Water Day
Gabija Drūteikaitė
Lyčių lygybė ir tarptautinė humanitarinė teisė