Genocidas formuoja jį patyrusių tautų istorijas ir amžiams palieka skaudžius prisiminimus. Kalbant apie šiuos įvykius, dažnai minimi mirčių skaičiai ar visos bendruomenės kolektyviai patirta kančia, tačiau genocidas retai matomas iš moterų padėties perspektyvos. Dėl to į bendrą genocido naratyvą dažnai nėra įtraukiama tai, jog jo metu moterys tampa seksualinės prievartos ir smurto lyties pagrindu aukos siekiant strategiškai palaužti tautą. Mianmare smurtą patiriančios rohinjų moterys – ne išimtis.
Rohinjų genocido pradžia
Rohinjai – tai Islamą praktikuojanti etninė grupė, gyvenanti Mianmare. Nors bendruomenė teigia, jog yra istoriškai kilusi iš Mianmaro, šalies valdžia to nepripažįsta ir laiko juos nelegaliais imigrantais. Dėl to rohinjų žmonėms nėra suteikiama Mianmaro pilietybė, jie nėra įtraukiami į oficialų gyventojų surašymą bei neturi prieigos prie daugelio viešųjų paslaugų. Ši diskriminacija šalyje tęsiasi jau daugiau negu keturiasdešimt metų, tačiau 2016 m. ji peraugo į vis dar vykstantį genocidą, kuris prasidėjo kaip atsakas į rohinjų sukilėlių grupės ataką prieš kelis Mianmaro sienos apsaugos postus. Po šių išpuolių Mianmaro kariuomenė pradėjo naikinti rohinjų gyvenvietes, žudyti etninės bendruomenės narius ir prievartauti jų moteris.
Mianmaro kariuomenė neigia, jog šių veiksmų tikslas yra etninis šalies valymas, tačiau neseniai du Mianmaro armijos kariai prisipažino masiškai žudę Rohinjus ir prievartavę moteris. Vienas iš kareivių teigė, jog jo vadovas nurodė „nušauti visus, kuriuos matai ir girdi”. Tai yra pirmas kartas, kai kariuomenės nariai atvirai pripažino vykdę šiuos nusikaltimus.
Su genocidu prasidėjo ir masinis rohinjų egzodas iš Mianmaro. Daugiausia pabėgėlių keliauja į šalia esantį Bangladešą. 2019 metų balandžio duomenimis, vien Bangladešo mieste Koks Bazare buvo apsigyvenę beveik milijonas rohinjų pabėgėlių.
Seksualinė prievarta ir smurtas – genocido forma ir ginklas karo metu
Konfliktų metu moterys ne tik nukenčia kaip karo aukos, bet dažnai tampa ir seksualinės prievartos taikiniais. Amnesty International teigia, jog seksualinė prievarta nėra tik konflikto šalutinė pasekmė; tai yra suplanuota strategija, kuri naudojama norint įbauginti, pažeminti ir psichologiškai traumuoti bei palaužti ne tik moteris, tačiau ir visą tautą. Tokia strategija konfliktuose naudojama jau ilgą laiką. Ruandos genocido metu buvo išprievartautos 250 tūkstančių moterų, o per Jugoslavijos karus buvo steigiamos ‘prievartos stovyklos’, kuriose buvo laikomos mažiausiai 20 tūkstančių moterų. Tada pirmą kartą modernioje istorijoje seksualinė prievarta buvo užfiksuota kaip genocido priemonė. Deja, statistika rodo, jog tik 6-7% karinių konfliktų paveiktose teritorijose išprievartautų moterų kreipiasi pagalbos.
Šio smurto pasekmės – tai dviguba psichologinė ir fizinė trauma moterims. Išgyvenus šį siaubą, lieka ne tik etninio valymo randai, tačiau ir ilgai negyjančios seksualinės prievartos žaizdos.
Prievarta prieš rohinjų moteris
Preliminariais skaičiavimais, beveik 60 tūkstančių rohinjų moterų yra patyrusios seksualinį smurtą. Mianmare išgyventą prievartą indikuoja tai, jog didelė dalis į Bangladešo pabėgėlių centrus atvykstančių merginų yra nėščios. Be seksualinio smurto moterys taip pat yra priverstos patirti siaubą matydamos kaip kareiviai žudo jų vaikus ir tėvus, o keletas netgi buvo priverstos pasirinkti, kurį iš savo atžalų išgelbėti. Yra duomenų, jog Mianmaro valstybės tarnybos, neigiančios šiuos nusikaltimus, bando įbauginti aukas, kad šios nereikalautų teisingumo.
Prievarta yra patiriama ne tik Mianmare, o ir Bangladeše esančiose pabėgėlių stovyklose.
Human Rights Watch duomenimis, dauguma išprievartavimų yra grupiniai, o užpuolikai dažniausiai yra saugumo pajėgų darbuotojai. Su prievarta patiriamas ir žiaurus fizinis bei psichologinis smurtas – kariai moteris spardo, muša šautuvų buožėmis, tyčiojasi iš jų skausmo. Rohinjų moterys apibūdino tokią prievartą kaip kankinimo ir psichologinio įbauginimo formą.
Kas yra daroma dėl Rohinjų padėties?
Jungtinių Tautų Gyventojų Fondas pabėgėlių stovyklose steigia moterims draugiškas erdves, kuriose smurto aukos gali gauti reikiamą pagalbą. Ši pagalba ne tik padeda moterims išlikti gyvoms ir sveikoms, tačiau ir pamažu naikina seksualinės prievartos stigmatizavimą. Taip pat yra teikiama tarptautinė humanitarinė pagalba.
Svarbiausias žingsnis, galintis padėti rohinjų bendruomenei ir jų moterims yra pilietybės ir teisių suteikimas, kuris leistų grįžti namo ir kurti visavertį gyvenimą. Mianmaras yra Jungtinių Tautų narė ir pagal JT Žmogaus Teisių Deklaracijų turėtų puoselėti pagarbą visiems žmonėms nepriklausomai nuo lyties, rasės, religijos ar kitų tapatybės bruožų. Deja, kol kas Mianmare diskriminacija paplitusi ir įstatymuose, ir kasdieniame gyvenime.
Adelė Brinkytė
Tarptautinė politika