Skaudžiau nei kulka ar bomba – seksualinės prievartos nusikaltimai

Kartais teigiama, kad tam tikruose konfliktuose pavojingiau būti moterimi savo namuose nei vyru kareiviu karo lauke. Seksualiniai nusikaltimai seni kaip ir pats karas. Tiek Pirmojo pasaulinio karo, tiek Antrojo pasaulinio karo metu seksualiniai nusikaltimai buvo plačiai paplitę abiejuose fronto pusėse. Seksualinė prievarta ginkluoto konflikto metu yra vienas iš įrankių, kaip dar labiau palaužti priešą. Šis žingsnis neretai yra iš anksto kruopščiai suplanuojamas.

Deja, kalbėti apie seksualinius nusikaltimus, kaip apie nusikaltimus žmoniškumui, pradėta kalbėti palyginus vėlai. Kaip kertinius atspirties taškus galima paminėti vadinamuosius Ruandos ir Jugoslavijos tribunolus. Jugoslavijos tribunole buvo pasmerktos ,,prievartavimo stovyklos”, įkurtos serbų kareivių Bosnijos karo metu. Tuo tarpu, 1994 metais Ruandos tribunolo metu aukščiausi pareigūnai buvo nubausti ir už tai, jog genocido metu žinojo apie vykdomus seksualinės prievartos nusikaltimus ir nesiėmė jokių veiksmų jiems sustabdyti. Po abiejų tribunolų, kai žiniasklaida gana plačiai nušvietė seksualinius nusikaltimus ir už juos pritaikytas bausmes, seksualiniai nusikaltimai tapo mažiau tabu visuomenėje.

Nors neretai vartojamas išsireiškimas ,,prievartavimas kaip karo ginklas” nėra teisinė kategorija, tačiau jis turi teisinę prasmę. Ir tokia prasmė atsirado būtent po Ruandos ir Jugoslavijos tribunolų, kai skiriant bausmes už vykdytą genocidą buvo įtraukti ir seksualinės prievartos nusikaltimai (tiek tiesiogiai juos vykdžiusiems, tiek davusiems nurodymus vykdyti, tiek ir vadovams, kurie žinojo apie tokius veiksmus ir nieko nedarė, kad jų išvengtų). Būtent šių tribunolų metu apie seksualinės prievartos nusikaltimus buvo pradėta kalbėti kaip apie karinio konflikto įrankį, o ne tik šalutinį reiškinį.

Teisinis reglamentavimas

Seksualinės prievartos nusikaltimai ilgą buvo suprantami kaip neprieštaraujantys karo teisei, nors ir pažeidė 27-ąjį Ženevos konvencijos straipsnį. Ši konvencija – humanitarinės teisės šaltinis, kuris reglamentuoja ginkluoto konflikto aukų apsaugą. Jau minėti Ruandos ir Jugoslavijos tribunolai, formuluodami tarptautinę paprotinę teisę, seksualinius nusikaltimus įvertino ir apibrėžė kaip nusikaltimus žmoniškumui. Vėluodama nuo įvykių Balkanų ir Ruandos, 2008 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kuri seksualinės prievartos nusikaltimus pripažįsta kaip karo nusikaltimus. Nors minėta rezoliucija priimta 2008 metais, kur seksualinė prievarta apibrėžiama kaip karo taktika bei karo nusikaltimas, kuris kelia grėsmę tarptautiniam saugumui, tačiau seksualiniai nusikaltimai vis dar itin problematiški, kadangi šių nusikaltimų aukos dažnai verčiamos tylėti, o ir apie pagalbą joms neretai tiesiog pamirštama.

Statistika – pasitikėti?

Įvairios tarptautinės organizacijos praneša seksualinių nusikaltimų statistiką pasaulyje. Statistika kraupi, tačiau ar galime pasitikėti šiais skaičiais? Deja, ne. Dažnai apie tokius nusikaltimus aukos nepraneša ir tikrųjų skaičių iki galo nežinome. O nepranešama, nes neretai aukos vis dar yra gėdijamos, atstumiamos šeimos ar bendruomenės taip tapdamos socialinias parijais. Kita priežastis, kodėl seksualinių nusikaltimų aukos nepraneša apie tokius nusikaltimus yra per daug įbaugintos savo užpuolikų.

Žala

Kalbant apie žalą, kurią sukelia seksualinės prievartos nusikaltimai, pirmiausia, galima išskirti fizinę žalą, kurią patiria auka. Nemažiau svarbi ir skaudi yra psichologinė žala. O taip pat turėtume nepamiršti ir socialinės žalos – kai kuriose pasaulio šalyse, tautose reiškia aukos atstūmimą iš bendruomenės, kai auka tampa tarsi prakeiktuoju, kuris bendruomenėje daugiau nepageidajamas. Situacija tampa dar keblesnė, jei auka pastoja (kai kur vaikas nepriimamas net į mokyklą, nes dokumentuose reikalingas įrašas apie biologinį tėvą).

Kaip padėti? Kaip kovoti? Ko reikia?

Seksualinė prievarta ginkluoto konflikto metu – kompleksinė problema, todėl ir jos sprendimas turi būti kelialypis. Pirmiausia, galime išskirti problemos apibrėžimą garsiai ištarus visuomenėje. Antra, teisinis reguliavimas. Trečia, medicininė pagalba aukoms. Ketvirta, psichologinė pagalba aukoms ir jų šeimos. Pavyzdžiui, aukų vyrams, kad jie galėtų toliau gyventi ir priimti į šeimą žmoną, kuri patyrė seksualinę prievartą konflikto metu. Ir galiausiai penkta, kaip teigia kai kurie teisininkai ir sociologai į seksualinę prievartą reikia žiūrėti plačiau – t.y. apie moterų lygybę ir pagarbą turime kalbėti ne tik ginkluoto konflikto metu, bet ir prieš jį ir po jo. Teigiama, jog moterų teisių edukacija taikos metu gali tapti raktu užkertant kelią seksualinės prievartos atsiradimui konflikto metu.

Pirmąkart straipsnis buvo publikuotas žurnale Žmogaus teisių balsas.

Giedrė Šėmytė

Žmogaus teisės ir technologijos, žmogaus teisių komunikacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *