Su žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV) susijusi stigma ir diskriminacija reiškia išankstinį nusistatymą, neigiamą požiūrį ir piktnaudžiavimą ŽIV ir AIDS užsikrėtusiais žmonėmis. Diskriminacija reiškiasi įvairiomis formomis, pvz., kraujo donorystės apribojimai, privalomas ŽIV tyrimas be išankstinio sutikimo, konfidencialumo sveikatos priežiūros įstaigose pažeidimai ir tikslinis smurtas prieš užsikrėtusius asmenis. Nors daugelyje šalių įstatymai draudžia diskriminaciją būsto, užimtumo ir galimybių naudotis sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų srityse, visame pasaulyje ŽIV užsikrėtę asmenys vis dar patiria su tuo susijusius nesklandumus. Bendrai visuomenėje vyraujanti stigma dėl ŽIV veda prie prasto konsultavimo ir testavimas lygio, tapatybės krizių, izoliacijos, vienatvės, žemos savigarbos ir nepakankamo susidomėjimas šios ligos suvaldymu. Be viso to atsiranda ir įsitikinimai apie tai, kaip atrodo ŽIV turintys asmenys, remiantis jų lytimi, amžiumi, seksualine orientacija, socialiniu ar ekonominiu statusu.
Kaip atrodo stigmos, susijusios su ŽIV, visuomenėje?
Stigma, susijusi su ŽIV, yra giliai įsišaknijusi ligos baimėje. Daugelis žmonių įsitikinimų apie retrovirusą vis dar likę iš 1980-tųjų, kai pirmą kartą pasirodė oficialūs vaizdai ir informacija apie ŽIV. Vis dar sklando klaidingos nuomonės apie tai, kaip virusas yra perduodamas ir ką reiškia gyventi užsikrėtus šiandien. Informacijos ir sąmoningumo stoka kartu su pasenusiais įsitikinimais verčia žmones paniškai bijoti užsikrėsti. Be to, daugelis žmonių galvoja apie žmogaus imunodeficito virusą kaip apie ligą, kuria gali užsikrėsti tik tam tikros visuomenės grupės. Tai lemia žmonių išankstinę nuomonę, stereotipų kūrimą apie sergančiuosius.
Pirmiausia reikia paminėti, kad tai vis dar yra opi problema. ŽIV ir AIDS dar niekur nedingo iš visuomenės, tai nėra praėjusio amžiaus ar dešimtmečio virusas. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) apskaičiavo, kad 36,9 mln. žmonių visame pasaulyje gyvena su teigiamu ŽIV testu, o vien 2017 metais užsikrėtė 1.8 milijonai gyventojų. Ketvirtadalis šių žmonių ilgą laiką net nežinojo, kad jie turi ŽIV. Net ir nuolatos gerinant vaistus, PSO apskaičiavo, kad 2017 m. beveik milijonas žmonių mirė dėl su ŽIV susijusių priežasčių.
Visgi reikėtų atkreipti dėmesį ir apie įsitikinimą, kad ŽIV visada buvo laikoma mirtina liga. Tobulinant gydymą ir prevencinę priežiūrą su žmogaus imunodeficito virusu ir AIDS susijusių ligų skaičius apskritai mažėja. Neįmanoma viruso visiškai išgydyti, tačiau patobulinti vaistai padeda prailginti žmonių gyvenimą. Netgi lyginant gydymą su antiretrovirusiniais vaistais (ART) nuo 1990-ųjų vidurio su ART vaistais iš 2010 m., gyvenimo trukmė ir toliau ilgėja. Nuo 1990-ųjų vidurio iki 2010-ųjų buvo pridėti 9–10 metų prie žmonių, kurie pradėjo vartoti ART, gyvenimų. Todėl jų numatoma gyvenimo trukmė dabar yra tik šiek tiek mažesnė už normalią gyvenimo trukmę.
Daug nesklandumų visuomenėje kyla ir dėl to, kad egzistuoja klaidingi įsitikinimai, kaip išvis yra perduodama ŽIV. Virusas perduodamas keičiantis tam tikrų tipų kūno skysčiais, įskaitant: kraują, spermą, motinos pieną ir makšties skysčius. Tuo tarpu seilės, ašaros, čiaudėjimas, apsikabinimas ar bendrų daiktų, tokių kaip stalo įrankiai ar tualeto sėdynės, palietimas negali perduoti ŽIV.
Daug diskriminacijos sukelia įsitikinimas, kad virusas paliečia tik tam tikras socialines grupes. Tačiau ŽIV nediskriminuoja. Žmonės gali užsikrėsti ŽIV dar nuo kūdikystės gimimo ar žindymo laikotarpiu, taip pat per kraujo perpylimą, seksą ar dalijimąsi adatomis. Šis retrovirusas nesirenka žmonių. Niekas nenusipelno būti teisiamas, gėdinamas dėl to, kaip jie užsikrėtė ŽIV. Be to, niekas neprivalo atsakyti kaip užsikrėtė virusu, tai yra asmeninė informacija, kurią kiekvienas turi teisę išlaikyti privačią.
Galiausiai svarbu paminėti ir įsitikinimą, kad ŽIV sergantys žmonės negali užsiimti seksu. Kaip jau buvo minėta, per pastaruosius dešimtmečius labai pagerėjo ŽIV gydymo ir prevencijos galimybės. ŽIV užsikrėtę žmonės, kurie nuosekliai ir tinkamai vartoja savo ART vaistus, gali sumažinti viruso kiekį tiek, kad ŽIV gali būti net neaptinkamas kraujo tyrime – tai vadinama neaptinkamu viruso kiekiu. Šie vaistai padeda išlaikyti ŽIV užsikrėtusio asmens sveikatą ir sumažinti viruso perdavimo kitam asmeniui tikimybę. Kai kas nors, sergantis ŽIV, turi neaptinkamą viruso kiekį, nėra jokios rizikos perduoti virusą kam nors, kas yra sveikas. Tačiau, jei vaistai vartojami neteisingai arba sustabdomi, viruso kiekis vėl padidės ir gali įvykti perdavimas. Rizikos aptarimas su bet kuriuo seksualiniu partneriu ir saugių lytinių santykių praktika (naudojant prezervatyvus ir kitus apsaugos metodus) yra patikimiausias būdas apsisaugoti nuo ŽIV infekcijos. Žmonėms, kurie neserga, bet planuoja turėti lytinių santykių su ŽIV užsikrėtusiu asmeniu, yra vaistų, kuriuos galima vartoti kasdien, siekiant sumažinti riziką užsikrėsti ŽIV per partnerį.
Kaip stigma paveikia žmonių gyvenimus?
Su ŽIV susijusi stigma ir diskriminacija egzistuoja visame pasaulyje, nors įvairiose šalyse, bendruomenėse, religinėse grupėse ir individuose ji pasireiškia skirtingai. Pavyzdžiui, Afrikos pietuoses nuo Sacharos heteroseksualių žmonių intymi veikla yra pagrindinis infekcijos kelias, tai reiškia, kad su ŽIV susijusi stigma šiame regione daugiausia yra nukreipiama prieš neištikimybę ir seksualinį darbą.
Tarptautinio moterų tyrimų centro (ICRW) atliktas tyrimas apibūdina galimas su ŽIV susijusios stigmos pasekmes: pajamų ir pragyvenimo šaltinio praradimą, didelę skyrybų galimybę, prarastą šansą turėti vaikų, prastą prieigą prie sveikatos priežiūros, vilties ir reputacijos netekimą.
Labai didelė problema, ypač moterų pasaulyje, yra smurto rizika, kuri stabdo daugelį asmenų pasitikrinti dėl ŽIV. Kai sergantys asmenys užmezga intymius santykius, jie paprastai vengia atskleisti savo partneriams apie ŽIV bijodami fizinio atsako. Ši baimė kalbėti apie virusą neleidžia gauti finansinę paramą, kuri padėtų ieškant testavimo, gydymo ir bendros medicinos specialistų paramos. BMC Visuomenės sveikatos išleistas tyrimas, atliktas su ŽIV turinčiais Pietų Afrikos gyventojais, rodo, kad tyrime, kuriame dalyvavo 500 žmonių, 16,1% dalyvių nurodė, kad yra fiziškai užpulti, o 57,7% iš užpultųjų pripažino smurtą sulaukę iš savo intymių partnerių ar sutuoktinių. Turimi duomenys rodo, kad daug asmenų socialiai izoliuojasi tiek nuo draugų, tiek nuo šeimos, be to, vengia gydymosi ligoninėse ar klinikose dėl didėjančių internalizuotų baimių.
Diskriminacinė praktika medicinos srityje labai paveikė ŽIV užsikrėtusių asmenų bendros sveikatos rezultatus. Tiek prastai, tiek gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse buvo pranešta apie keletą atvejų, kai medicinos paslaugų teikėjai ŽIV užsikrėtusiems pacientams skiria prastos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas arba visiškai atsisako juos prižiūrėti. 2013 metais UNAIDS atliktame tyrime Tailande 40,9 proc. sveikatos priežiūros darbuotojų nurodė nerimaujantys dėl prisilietimo prie ŽIV užsikrėtusių pacientų drabužių ir asmeninių daiktų, nepaisant to, kad buvo informuoti, jog virusas per tokius daiktus neplinta. To paties UNAIDS duomenimis, 19-oje šalių, kurių duomenys yra viešai prieinami, kas penktas ŽIV užsikrėtęs žmogus vengė vykti į kliniką ar ligoninę, nes bijojo stigmos ar diskriminacijos, susijusios su jų ŽIV statusu. Neigiama to pusė yra tai, jog užsikrėtę žmonės laukia, kol labai susirgs, prieš kreipdamiesi pagalbos ir tai mažina jų organizmo teigiamą atsaką į antiretrovirusinį gydymą.
Kaip galime kovoti su šia stigma prieš ŽIV sergančius asmenis?
Pagrindinis kelias kovojant su ŽIV stigmomis yra sveikatos priežiūros darbuotojų švietimas. Bangladeše sveikatos priežiūros darbuotojai vykdė mokymo programą, kuria buvo siekiama sumažinti stigmą ir diskriminaciją prieš jaunimą, kuris naudojasi lytinės sveikatos paslaugomis. 2016 m. atliktas tyrimas parodė, kad po mokymo programos sveikatos priežiūros darbuotojai labai pakeitė savo požiūrį ir darbo metu priėmė mažiau sprendimų, paremtų moraliniais įsitikinimais, dėl seksualiai aktyvių jaunuolių, jauno amžiaus nėščių moterų, vyrų, kurie turėjo lytinių santykių su vyrais, bei sekso darbuotojų. Sveikatos priežiūros darbuotojų požiūris į ŽIV užsikrėtusius asmenis pagerėjo, tačiau vis dar išliko tam tikrų šališkumo atvejų. Visgi tame pačiame tyrime apklausti seksualinės sveikatos paslaugomis besinaudojantys jaunuoliai pranešė apie pagerėjusią sveikatos priežiūros paslaugų, kurias jie gavo, kokybę.
Svarbu ir apsaugoti žmonių, kurie yra serga ŽIV, privatumą. Įstatymai, kurie kriminalizuoja ŽIV neatskleidimą viešumai, poveikį ir perdavimą, atgraso žmones nuo tyrimų ir medicininės pagalbos ieškojimo. 2015 m. kovą Kenijos įstatymas, kuriuo reikalaujama, kad ŽIV užsikrėtę žmonės atskleistų savo ŽIV statusą ir kriminalizuotų poveikį, buvo paskelbtas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tų pačių metų gegužę Australijoje Viktorijos valstija panaikino vienintelį šalyje su ŽIV susijusį įstatymą, kuris kriminalizavo tyčinį ŽIV perdavimą. Panaikintame įstatyme buvo numatyta maksimali 25 metų laisvės atėmimo bausmė, kai tuo tarpu už nužudymą skiriami 20 metų.
Nereikia pamiršti ir paramos žmonėms, gyvenantiems su ŽIV. Indijoje buvo sukurta mokymo programa, kurioje virusu užsikrėtusios moterys galėjo išmokti susidoroti su stigma. Be mokymo, kai kurioms moterims buvo suteikta Asha – vietinė moteris, apmokyta ŽIV klausimais, arba akredituota socialinės sveikatos aktyvistė. Ashos lydėjo moteris į sveikatos susitikimus, patarė kaip tvarkytis su diskriminacija, kaip kovoti su liga. Praėjus šešiems mėnesiams po mokymų, moterys, kurias palaikė Ashos, pranešė apie didesnį internalizuotos stigmos sumažėjimą, buvo labiau linkusios laikytis gydymo protokolo ir turėjo mažiau depresijos simptomų nei tos, kurios neturėjo joms padedančių specialisčių.
Agnė Greimaitė
Tarptautinė politika