Švari ir saugi aplinka – žmogaus teisė?

Vietinių genčių žemes naikinantys bei nuodingas dujas skleidžiantys gaisrai Amazonės ir Indonezijos miškuose šiam metų laikui nebūdingi ir ne vieną gyvybę nusinešę, potvyniai Teksase ir Indijoje – tai tik keli praėjusio mėnesio stichinių nelaimių atvejai. Pasak tarptautinės organizacijos Raudonasis Kryžius, dėl klimato krizės kas savaitę humanitarinės pagalbos prireikia dviem milijonams žmonių. Glaudus ryšys tarp švarios bei saugios aplinkos ir žmogaus teisių yra akivaizdus. Išskiriami trys pagrindiniai šio ryšio aspektai, du iš jų yra visuotinai priimami:

  1. švari aplinka yra būtina sąlyga norint naudotis žmogaus teisėmis. Pavyzdžiui, švaraus geriamojo vandens trūkumas ar užterštas oras trukdo teisės, į sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, užtikrinimui. Vienas šio aspekto pavyzdžių yra Kinija, kur didžiulė CO2 koncentracija ore žalingai veikia didmiesčių gyventojų sveikatą;
  2. tinkamų, su aplinkos apsauga susijusių, sprendimų priėmimui, turi būti užtikrintos tokios žmogaus teisės kaip informacijos prieinamumas bei galimybė dalyvauti įstatymų leidime. Apstu žemo socioekonominio statuso bendruomenių pavyzdžių, kurios dėl struktūrinės nelygybės neturi prieigos prie šių teisių išpildymo, todėl susiduria su tokiomis problemomis kaip neproporcinga oro teršalų koncentracija1, netolygus atkuriamųjų išteklių paskirstymas po stichinių nelaimių2, pavojingų atliekų išmetimas jų gyvenvietėse3 ir švaraus geriamojo vandens trūkumas4;
  3. yra teigiančių, kad švari aplinka yra žmogaus teisė, tačiau šis aspektas nėra visuotinai pripažintas.

Neužtikrintumas dėl trečiojo aspekto kyla dėl to, kad socialinės, ekonominės ir politinės žmogaus teisės yra pačio žmogaus kontrolės ribose. Tačiau, kai kalba pasisuka apie teisę į švarią ir saugią aplinką, ilgą laiką buvo manyta, kad klimato kontrolė yra už mūsų kontrolės ribų, o įvykus stichinėms nelaimėms, galime tik tvarkytis su padariniais. Todėl, žmogus buvo nepajėgus užtikrinti tokios teisės. Tačiau, XXI a. mokslininkai sutartinai teigia, kad dažnėjančios stichinės nelaimės yra klimato kaitos padarinys, o pagrindinis to kaltininkas – šiltnamio efektą sukeliančios dujos (ŠESD). Todėl, galima teigti, kad vieną didžiausių šiandienos žmonijos problemų, didžiąja dalimi, nulėmė pats žmogus. Šis, šiandien daugeliui žinoma faktas, sukelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės, tai priverčia jaustis kaltu. Kita vertus, tai įrodo, kad žmogus yra pajėgus keisti supančią aplinką, šiuo atveju – klimatą.

Egzistuoja begalė kliūčių visuose lygmenyse efektyviam aplinkosaugos priemonių įgyvendinimui. Daugelis visuomenės narių nenori prisiimti asmeninės atsakomybės už klimato kaitą ir keisti savo vartojimo įpročius; tuo tarpu įstatymų leidėjams dažnai pritrūksta politinės valios priimant su klimato kaita susijusius sprendimus. Šis neveiksnumas nėra nežinojimo padarinys. Atvirkščiai, aplinkosaugos tema šiandien yra kaip niekada aktuali socialinėje, valstybės bei tarptautinėje plotmėse. Nors pastebimas bendras aplinkosaugos poreikio pripažinimas, tačiau neproporcingai žemas efektingo veiksnumo lygis šiuo klausimu. Šį skirtumą galima aiškinti aplinkosaugos pozicija žmonijos prioritetų skalėje. Dažnai ekonominiai klausimai yra svaresni už aplinkosauginius. Tačiau, iš aukščiau pateiktų pavyzdžių matyti, kad ekonominė neveiksnumo nauda vis mažės, kol humanitarinės sąnaudos augs. Tai signalizuoja, jog norint šią problemą spręsti dabartinėje ekonominėje bei politinėje santvarkoje, švari aplinka turėtų tapti tarptautinės bendruomenės prioritetu.

Tačiau, kas lemia, jog švarios ir saugios aplinkos klausimas yra nustumiamas į šoną, kai, yra kalbama apie individo komfortą ar valstybės ekonominį konkurencingumą? Atsakymas užkoduotas mūsų suvokime, ką turėtų saugoti aplinkosauga. Arba kitaip tariant, mūsų supratime, kas yra aplinka. Aplinkosaugos apibrėžimas teigia, kad tai yra būdas užkirsti kelią nepageidaujamiems ekosistemos ir jos sudedamųjų dalių pokyčiams. Šį apibrėžimą galima interpretuoti dviem būdais, priklausomai nuo to, kur jame bus pozicionuojamas žmogus. Pirmasis požiūris „pastato“ žmogų šalia natūralios gamtos. Dažnai aplinkosaugos priemonių būtinumas yra grindžiamas norimo apsaugoti resurso ekonomine nauda žmogui. Pavyzdžiui, didžioji dalis priemonių, skirtų žuvų populiacijos išsaugojimui, yra paremtos ekonomine šio resurso analize, o ne, tarkim, žuvų svarba bioįvairovės būklei. Tuo tarpu antrasis aplinkosaugos traktavimo būdas žmogų „mato“ kaip aplinkos sudedamąją dalį. Juk ekologiniu požiūriu žmogus yra laikomas neatsiejama ekosistemos dalimi. Tai reiškia, kad, pagal apibrėžimą, aplinkosaugos dėmesio centre yra ne tik tam tikros ekosistemos dalys, bet ir pats žmogus (tačiau svarbu pažymėti, kad tai neapima priemonių, reguliuojančių santykius tarp žmonių). Šis požiūris pabrėžia gilų ir nedalomą visų natūralios aplinkos sudedamųjų dalių tarpusavio ryšį. Taigi, žema aplinkosaugos padėtis žmonijos prioritetų skalėje gali būti aiškinama tuo, kaip mūsų visuomenė suvokia ryšį tarp žmogaus ir natūralios aplinkos.

Taip pat, priklausomai nuo to kaip žmogus yra pozicionuojamas santykyje su gamta, taip gali būti suvokiama sąsaja tarp žmogaus ir aplinkosaugos teisių. Jei žmogus ir gamta yra suvokiami kaip du atskiri vienetai, tai natūralu, kad sąmoningas šios lygties kintamasis, t.y. žmogus, gamtą mato, kaip kitą, atskirą sferą, kuria galima disponuoti, bet su kuria sunku susitapatinti. Žmogus suvokia, kad norint užtikrinti tos sferos nešamos ekonominės naudos tęstinumą, ją reikia tausoti. Tačiau, nematerializavus šių minčių, žmogų aplanko tokia pati sąžinės graužatis, kaip praleidus aerobikos treniruotę – daugeliu atveju nedidelė. Juk plastikas ir ŠESD kenkia kitai sferai. Mano (žmogaus) ir tavo (gamtos) teisės yra dvi atskiros disciplinos. Kita vertus, jei žmogus yra matomas kaip nedaloma natūralios aplinkos dalis, tai gamta ir žmogus tampa vienu vienetu. Žmogus yra gamta. To pasekoje, plastikas ir ŠESD kenkia man.

Žiūrint iš šio taško, riba tarp žmogaus ir aplinkosaugos teisių išnyksta – aplinkosaugos teisės tampa žmogaus teisėmis – norint apsaugoti žmogų, reikia apsaugoti gamtą. Taigi, nors ir daugėja įstatyminių priemonių kovai su klimato kaita, šis pokytis nėra pajėgus užtikrinti norimų rezultatų pasiekimo. Tam, kad situacijose, kai reikia rinktis tarp ekonomikos ir aplinkosaugos, žmogus pasirinktų aplinkosaugą, turi įvykti pokytis mūsų sąmonėse.

Kokia yra praktinė šio suvokimo reikšmė bei svarba? Žmogaus teisės yra normos ir principai, formuojantys žmogaus elgesį. Tai yra teisės, skirtos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo rasės, lyties, tautybės, etniškumo, kalbos, religijos ar bet kokio kito statuso. Žmogaus teisės yra įtvirtintos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (VŽTD). Ją ratifikavo daugelis pasaulio šalių, o šis dokumentas yra priimtas kaip sutartis tarp visų nacionalinių vyriausybių ir jų piliečių. Teigiama, kad dėl savo universalumo VŽTD tapo privaloma paprotinės teisės dalimi. Tai reiškia, kad visos šalys privalo laikytis joje išvardintų žmogaus teisių, o žmonės visame pasaulyje gali reikalauti jų užtikrinimo. Žmogaus teisių sąvoka per daugelį metų buvo plečiama. Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos (JT) pamažu išplėtė žmogaus teisių įstatymą, įtraukiant specialius standartus moterims, vaikams, neįgaliesiems, mažumoms ir kitoms pažeidžiamoms grupėms. Taigi, žmogaus teisės statuso aplinkosaugai suteikimo praktinė reikšmė būtų teisės į švarią aplinką įtraukimas į VŽTD. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad egzistuoja įvairūs aplinką reguliuojantys režimai (pvz., taršos kontrolės ir išteklių valdymo), sudarantys vadinamuosius aplinkosaugos įstatymus. Be to, daugelio pasaulio šalių konstitucijose yra nuostatos, numatančios teisę į saugią ir sveiką aplinką ir (arba) valstybės pareigą saugoti savo gyventojų aplinką ir sveikatą. Vis dėlto, aukščiau aprašyta VŽTD svarba rodo, kad žmogaus teisių statusas yra aukštesnis nei aplinkosaugos. Dažnėjantys neigiami klimato kaitos padariniai signalizuoja aplinkosaugos priemonių stiprinimo poreikį. Jei teisė į švarią aplinką būtų įtraukta į VŽTD ar kitus tarptautinius ar regioninius susitarimus, tai reikštų, kad visas aplinkos apsaugos klausimų spektras taptų pagrindine visuomenės vertybe, lygiaverte kitoms teisėms ir viršijančiai įprastus įstatymus. Kol to nėra, automatinis prioritetas gali būti teikiamas kitoms, pavyzdžiui, konstituciškai saugomoms nuosavybės teisėms5.

Tačiau, svarbu nepamiršti, kad realybė dažnai skiriasi nuo to, kas numatyta teisės aktuose. Aukščiau aprašyti dėl teisės į švarią aplinką įtraukimo į VŽTD, aspektai, tėra viena medalio pusė. Svarbus klausimas, susijęs su tokiu pokyčiu – kiek būtų išplėsta „atsakomybė ginti“ (angl. Responsibility to Protect, R2P) yra pasaulinis politinis įsipareigojimas naudoti įvairias priemones siekiant užkirsti kelią genocidui, karo nusikaltimams, etniniam valymui ir nusikaltimams žmonijai. Paskutinė priemonė yra jėgos panaudojimas. Todėl, nors JT sukūrė vykdymo užtikrinimo mechanizmą, kuris skatina ir gina žmogaus teises, taip pat padeda valstybėms vykdyti savo pareigas (pvz., pasirašiusios šalys turi rengti reguliarias ataskaitas, kurias vėliau tiria JT specialistas ir kurios prireikus rekomenduoja keisti), neatitikimo atveju, VŽTD laikymasis negali būti užtikrintas tradicinėmis prievartos priemonėmis. JT neturi savo ginkluotųjų pajėgų, tačiau gauna pagalbą iš kitų valstybių karinių pajėgų. Vienas iš nuogastavimų, kad stipriausi klimato kaitos padariniai yra jaučiami mažų pajamų valstybėse (pvz., Puerto Rike, Šri Lankoje, Dominikoje)6, kurios turi ribotas priemones mitigacijai bei adaptacijai. Todėl, scenarijuje, kai švariai aplinkai suteikiamas žmogaus teisių statusas, nebūtų sunku įsivaizduoti, kad kai kurios galingos valstybės gali susigundyti piktnaudžiauti R2P ir pradėti kištis į mažiau galingų valstybių vidaus reikalus besidangstydamos tuo, kad šios valstybės nesilaiko VŽTD. Todėl išplečiant žmogaus teisių kategoriją švarios aplinkos teise, svarbu užtikrinti, jog šios teisės įgyvendinimu nebūtų piktnaudžiaujama.

Puslapiai: 1 2

Komentarų: 1

  1. Geras straipsnis, ir minciu destymas. Ypatingai sveikinu bandyma traukti aplinkosaugos kaip butino isteklio zmogui minties traukima is parasciu. Vis del to turim pripazinti, kad realpolitik sistemoje visa tai tebus deklaratyvus pareiskimai: UN objektyviai neturi jokiu galiu uztikrinti teises zmonems treciose salyse, o kazkokiu supranational “kietuju” galiu suteikimas nera iseitis. Kinam, indam ar afrikieciams, kurie gyvena uz kelia $/day yra daug svarbiau tuos kelis $ iskeisti i keliasdesimt, o po to i kelis simtus [ad infinitum] $/day. Jie nori gyventi kaip gyvena vakarai, ir jie atsimena, kaip vakarams rupejo aplinkosauga vystant savo ekonomikas.

    Tai uzburtas ratas :) nekritikuoju, tik bandau praplesti akirati.

    Mano manymu vienintele iseitis butu imanoma per mokestiniu uzuoveju salinima ir teisinga (kad ir kas tai butu) mokesciu (ideally progresiniu) perskirstyma, uztikrinant zmonems basic rights (edu; health; food; shelter), kas yra taip pat sunku pasiekti, kaip uztikrinti svaria aplinka indui bangaloro lusnyne per zmogaus teisiu deklaracija.

    Keep up the good work though

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *